Ant parlamentarų darbo stalo guli ir daug nerimo žiniasklaidai keliančios Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.
Jas siūlančių politikų ketinimai neva kilnūs – į Lietuvos teisę norima perkelti atnaujintą ES Audovizualinės žiniasklaidos direktyvą, kuria siekiama užkirsti kelią nacionaliniam saugumui pavojų keliančiai, valstybei priešiškai dezinformacijai.
Anot mūsiškių politikų, šiomis teisės normomis pirmiausia siekiama užkirsti kelią rusiškų televizijos kanalų propagandai, o tai esą ypač aktualu artėjant net trejiems rinkimams.
Bet gerais ketinimais gali būti ir kelias į pragarą grįstas. Projekte taip plačiai suformuluotas draudžiamos skelbti informacijos sąrašas, kad tai kelia rimtą grėsmę žodžio laisvei ir gali suteikti valdžiai įrankį persekioti žurnalistus už kritiką.
Galima suprasti, kodėl draudžiami raginimai prievarta pažeisti Lietuvos suverenitetą, teritorinį vientisumą, kėsintis į jos nepriklausomybę, skleisti karo propagandą. Tokia veika jau seniai uždrausta šalies įstatymais ir tai būtų tik galiojančių teisės normų pakartojimas.
Tačiau greta šių teiginių įsriegti ir tokie informacijos draudimai, kurie privertė pakraupti ne tik žiniasklaidos atstovus, bet ir teisininkus, net Prezidentūrą.
Jeigu tokios pataisos būtų priimtos, žiniasklaidai grėstų teisinis persekiojimas ir už informaciją, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe bei jos institucijomis.
Kaip kitaip galima vertinti tokią teisės normą, nei kaip paslėptą grasinimą bausti už valdžios ir jos įstaigų kritiką? Juk net kritiškas komentaras, pavyzdžiui, apie parlamentarų svarstomus žodžio laisvę varžančius įstatymus gali būti vertinamas kaip nepasitikėjimo Lietuvos institucija – Seimu – skatinimas.
Yra ir daugiau abejotinų teiginių – tai, pavyzdžiui, draudimas iškraipyti Lietuvos istorinę atmintį ar silpninti tautinę tapatybę. Suprantama, taip siekiama apsisaugoti nuo Lietuvos istoriją falsifikuojančios rusiškos propagandos, bet reikėtų ir saugiklių, kurie apgintų istorikų teisę laisvai diskutuoti ginčytinais istoriniais klausimais.
Visų pastarųjų teiginių europinėje direktyvoje nepavyktų rasti nė su žiburiu. Vadinasi, Lietuvos politikai vėl mėgina užmauti žiniasklaidai apynasrį.
Tokių bandymų būta ir ankstesnių Seimų laikais, o atėjus į valdžią valstiečiams užderėjo itin gausus visokiausių draudimų derlius.
Vos pradėjęs darbą šis Seimas 2016 metų pabaigoje buvo priėmęs Civilinio kodekso pataisas, kuriomis būtų palengvintas žurnalistų persekiojimas už galimai politikus įžeidžiančią informaciją. Šių teisės normų įsigaliojimą sustabdė prezidentės veto. Visuomenės pasipriešinimas užkirto kelią ir dar kelioms žodžio laisvei pavojingoms iniciatyvoms.
Naujausią sumanymą tarptautinių ekspertų gerai vertinamą Visuomenės informavimo įstatymą papildyti pavojingais draudimais jau sukritikavo prezidentė D.Grybauskaitė, kritiškai įvertino Seimo teisininkai, žiniasklaidos kritikos laisvę gynė ir premjeras S.Skvernelis, pareiškęs, jog ES teisės normas perkeliančias pataisas turėtų teikti Vyriausybė.
Šias pataisas registravo valstiečių lyderio R.Karbauskio vadovaujamo Seimo Kultūros komiteto nariai, tarp kurių yra ne tik valdančiųjų, bet ir opozicijos atstovų.
Vis dėlto tikrasis pataisų rengėjas – Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), kurios naujasis vadovas M.Martišius – informacinio karo su Rusija ekspertas. R.Karbauskis nė neslepia, kad šias teisės normas surašė ir Seimui įpiršo LRTK – esą Kultūros komitetas nepakeitė nė vieno jam ant lėkštutės pateikto projekto žodžio.
Tuo metu LRTK vadovas tikina, kad minėti draudimai atitinka Nacionalinės saugumo strategijos teiginius. Ar tikrai? Juk ten aiškiai perspėjama apie priešiškos valstybės keliamas informacines grėsmes, o naujos pataisos numato jau teisinę atsakomybę visiems už aptakiai suformuluotų draudimų pažeidimus.
Apie pavojų, kurį kelia mėginimai viešojoje erdvėje menkinti valdžios institucijas, kalbama Valstybės saugumo departamento ir karinės žvalgybos ataskaitose.
Bet iš esmės propagandinio pobūdžio ataskaitų turinį perkelti į įstatymus – jau užribis.
Gali būti, jog kai kurie projektą pasirašę Seimo nariai nelabai gilinosi į jų prasmę, todėl kilus triukšmui dabar mėgina teisintis. Tačiau neabejotina, kad yra gerai suvokiančių, ką daro, – LRTK iniciatyva jiems suteikė vėzdą žiniasklaidai šokdinti.
Konservatoriai pasiskubino sukritikuoti įregistruotas įstatymo normas ir pateikė savo pataisų variantą, kuriuo būtų draudžiama Lietuvą menkinanti kitų valstybių dezinformacija.
Bet, žiniasklaidos ekspertų nuomone, tai irgi neprofesionalus teisėkūros darbas, kuriuo tiesiog bandoma prieš rinkimus žaisti seniai dešiniųjų pamėgta Rusijos grėsmių korta.
Kad ir kaip būtų, šis skandalas dar kartą parodė: visuomenei reikia nuolat budriai stebėti, ar politikai, net prisidengdami europine teise, nesikėsina į žodžio laisvę.
