Šią savaitę valdantieji net ne į tą pačią upę brido, bet tėškėsi į tą pačią balą, kurioje jau yra išsivolioję daugybė jų pirmtakų, – Vyriausybė paskelbė, jog steigia naują Lietuvos įvaizdžio ir jo strategijos kūrimo komisiją.
Per pastaruosius porą dešimtmečių ne kartą buvo patvirtintas dėsnis – kai tik valdžia paskelbia, jog šįkart jau tikrai sukurs stebuklingos galios Lietuvos „įvaizdį“, žinokime, kad ji tiesiog nebežino, kuo dangstyti savo bejėgiškumą.
Bet šis šuolis į praeitį didžiausiems Lietuvos novatoriams, visus savo pirmtakus paskelbusiems nusidėjėliais ar atgyvenomis, kurių privirtą košę jiems tenka srėbti, buvo ne pats įspūdingiausias.
Premjeras S.Skvernelis, kuris pernai gruodį žadėjo rasti trijų savo paties rankomis atstatydintų ministerijų vadovų įpėdinius per kelias dienas, pagaliau baigė naujo švietimo, mokslo ir sporto, ministro paieškas.
Tiesa, žodis „naujas“ prie dabartinio Mykolo Romerio universiteto rektoriaus A.Monkevičiaus pavardės netinka.
Jis šiuo ministru praėjusį dešimtmetį buvo net trijose vyriausybėse, vadovautose R.Pakso, A.Brazausko ir G.Kirkilo.
Pats A.Monkevičius buvo A.Paulausko vadovaujamos Naujosios sąjungos atstovas, dvi kadencijas praleido Seime, buvo etikos sargų vadovas.
Baigęs politinę karjerą dabartinis kandidatas grįžo į akademinį pasaulį.
Galbūt dėl to pagal šiandienės valdžios deklaracijas jis ir gali būti laikomas profesionalu, nesusijusiu su politika ar partijomis.
Juolab kad dar ministravimo laikais A.Monkevičius pelnė su visais bendrauti mokančio, iš sudėtingų situacijų išvairuoti gebančio, dalykiško, konstruktyvaus vadybininko reputaciją.
Vis dėlto faktas, jog į ministrus kviečiamas taip seniai jau keletą kartų juo buvęs asmuo, rodo mažiausiai du nieko gera apie šią valdžią nesakančius dalykus.
Viena vertus, tuo valdantieji pripažįsta, jog savo neva neišsemiamuose „profesionalų“ aruoduose iš tiesų nieko neturi. Antra, net tie, kuriuos tuose aruoduose premjeras galbūt galėjo rasti, tiesiog nenorėjo su dabartine Vyriausybe turėti nieko bendra ir atsisėsti į tokią nestabilią kėdę.
Pats A.Monkevičius, kuris gesinti gaisro švietimo sistemoje pakviestas jam atostogaujant šiltuosiuose kraštuose, iš ten pranešė, jog ir bus tik gaisrininkas – gerai suprantantis savo laikinumą, neturintis politinių ambicijų ir einantis į šį postą tik dėl to, kad buvo labai prašomas.
Bet kaip valdančiųjų „darnos“ principą atitinka tai, kad buvusią ministrę išvertusių reformų vykdyti ateina tas, kuris jas atvirai kritikavo?
Pavyzdžiui, tą patį aukštųjų mokyklų jungimo planą, kurio savotiška auka ir pats būtų tapęs, jei ne premjero maldavimas padirbėti ministru?
Ko iš tiesų verti valdžios šūkiai apie „darną“, šią savaitę parodė ir vieši S.Skvernelio pirmtako, buvusio socialdemokratų lyderio A.Butkevičiaus paatviravimai.
Šiuo metu tarp dviejų savo skilusios partijos dalių pakibusio Seimo nario teigimu, valstybė dar niekad nebuvo tokia pakrikusi, o jai vadovaujančių asmenų vadyba – tokio žemo lygio.
Ekspremjeras skundėsi, kad valdantieji dėl jokio klausimo neklausia ne tik jo ar dabartinių savo partnerių, bet netgi bendražygių. A.Butkevičius patvirtino seną viešą paslaptį, jog visus svarbiausius sprendimus valstybėje priima tik S.Skvernelis ir dar valstiečių vedlys R.Karbauskis su pagrindine savo vaidilute A.Širinskiene.
A.Butkevičius teisingai konstatavo, jog tokia politinė vadyba veda į didėjantį chaosą ne tik valdančiojoje daugumoje, bet ir visoje valstybėje, gaištančioje vis daugiau brangaus laiko.
Kita vertus, kiek vertos paties A.Butkevičiaus šnekos, jog jis pats buvo diplomatas, siekęs dialogo su visais? Ar tik ne sudėvėtos valstietiškos vyžos?
Juk šiam politikui, kaip ir visiems jo pirmtakams tiek kairiųjų partijos vedlio, tiek ir premjero poste, buvo nesvetimas autokratinis valdymas, taip pat nepakantumas kritikai.
Bet svarbiausia – būtent A.Butkevičius yra nemažai atsakingas už tai, jog šalį šiuo metu valdo ir tokią galią per rinkimus įgavo jo dabar taip kritikuojami valstiečiai.
Juk dėl buvusios kairiųjų valdžios klaidų Seimo rinkimų rezultatai buvo būtent tokie.
Socialdemokratai į savo rinkimų sąrašą nepaėmė ir atstūmė tuometį rinkėjų favoritą buvusį vidaus reikalų ministrą, kuris pasuko pas valstiečius ir tapo pagrindiniu jų lokomotyvu.
Jokio skirtumo, ar S.Skverneliui tame sąraše buvo pasiūlyta įžeidžiamai žema vieta dėl kairiųjų vidaus intrigų, ar A.Butkevičius taip nusprendė pats.
Atsakomybė – ir partijos bendra, ir jo asmeninė.
Tad kodėl ekspremjeras dabar staiga prapliupo atvirauti ir rypauti? Politikos užkulisiuose tai vertinama kaip asmeninės politinės kampanijos dalis dairantis į artėjančius Europarlamento rinkimus, prisišliejus prie kokio nors vadinamojo nepartinio visuomeninio komiteto.
Be to, esą A.Butkevičių į savo komandą kalbina vienas būsimų prezidento rinkimų favoritų G.Nausėda.
Pagyvensim – pamatysim, nors pastaroji konfigūracija būtų ne mažiau keista, nei valstiečių „profesionalų“ mėginimai kamšyti savo Vyriausybės skyles politikais, nuėjusiais nuo arenos prieš daugelį metų.
O gal ir neverta visu tuo stebėtis? Juk šią kadenciją jau baigiama priprasti ne tik prie tokių manevrų, bet ir prie dar didesnių keistenybių ar naujovių.
