Rūkaliai rūkė tambūruose ir palydovai dėl to nesakė nė žodžio, nors trumpais atstumais važiuojančiuose traukiniuose jau tada rūkyti bet kurioje traukinio vietoje buvo draudžiama. Apie tą laiką dabar pasakojama skirtingai, pavyzdžiui, kad jau nuo sausio 11 dienos „Lietuvos geležinkeliai“ į Vilnių vežė nemokamai, anot kitų liudijimų – už pusę kainos.
Tiems, kurie tomis sausio dienomis važiavo į sostinę, mažiausiai rūpėjo, ar bilietas kainuos penkiasdešimt kapeikų, ar visą kainą, rublį ir dešimt kapeikų, nes tie keleiviai važiavo į sostinę ne piketuoti, streikuoti, reikalauti didesnių atlyginimų ir pensijų, o ginti jiems svarbiausios vertybės – Laisvės.
Tik maždaug po dešimtmečio galbūt ne vienas vyresnio amžiaus kaunietis, važiavęs lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis ginti jaunos valstybės, vėliau, suviliotas rėksmingo populisto politiko, traukė į Vilnių, į „Ubagų žygį“, užtraukti Kaunui gėdos. O kitu požiūriu – protestuoti prieš valdžią, kurios praėjus 10 metų po Nepriklausomybės atkūrimo žmonės jau nebetapatino su valstybe. Ir kas gali paneigti, kad pirmieji šį skirtumą pastebėjo kauniečiai?
Bet 1991 metų sausio pradžioje apie šiuos skirtumus mažai kas nutuokė. Toks buvo supratimas: tas, kuris už V.Landsbergį, tas ir už Lietuvą, tas, kuris už A.Brazauską, tai dar neaišku. Ir tokie aiškinimaisi prasidėjo kiek vėliau. Netrukus, bet kiek vėliau nei 1991-ųjų sausis. Dauguma, beveik visi kauniečiai buvo už Lietuvą. Taigi ir už... Bet visa tai vėliau.
O tada, 1991-ųjų sausio 12, gal 13 d., gal kiek anksčiau, tarp tūkstančio traukiančiųjų į sostinę buvo ir paprastas kaunietis, 28 metų Titas Masiulis.
Jis negrįžo į Kauną, tapo viena iš 14 sovietų okupantų aukų. Jo vardu pavadinta viena Kauno gatvių Petrašiūnuose – ilga, viena svarbesnių miesto transporto arterijų.
Tačiau Tito artimieji būtų buvę laimingi, kad nebūtų buvę jokios priežasties tos gatvės pavadinti jo vardu, kad T.Masiulis būtų grįžęs sveikas gyvas ir tapęs, kaip ir planavo, kukliu, istorijai niekuo nenusipelniusiu laivų statybos inžinieriumi.
Šlovė ar gyvybė? Žinoma, daugelis rinktųsi gyvybę. Laisvė ar gyvybė? Į šį klausimą atsakyti jau daug sunkiau, nes yra žmonių, kurie iš principo negali gyventi nelaisvėje.
1991-ųjų sausio dienomis kaunietės dainininkės Eurikos Masytės sudainuota daina „Laisvė“ tapo kone antruoju Lietuvos himnu. Ši daina iki šiol dainuojama minint Laisvės gynėjų dieną, bet jau beveik 10 metų Eurika jos nedainuoja gyvai. „Laisvės“ atlikėjai neatsirado vietos Kaune, apskritai laisvoje Lietuvoje, ji buvo priversta emigruoti.
Kažkuris istorikas yra pasakęs, kad tauta turi žinoti savo didvyrius. Turi žinoti, bet nebūtinai žino. Dešimtys, o gal ir šimtai 1991-aisiais jauną valstybę gynusių kauniečių, ir ne tik kauniečių, liko nežinomais didvyriais.
Nors laiko praėjo palyginti nedaug, dar daug gyvų anuos laikus menančių liudininkų, tačiau atmintis krečia piktus pokštus, o nemažai ano meto istoriją liudijančių dokumentų yra dingę arba dėl kokių nors priežasčių iki šiol slepiami ir neišvysta dienos šviesos.
Nei medalių, nei socialinių lengvatų negauna, pavyzdžiui, restauratorius K.Bielys ir dizaineris S.Greičiūnas, mirtininkais pavadinto būrio kovotojai. Jie gynė Kauno relinę komunikacijų perdavimo stotį. Nors tiesos apie tragiškus Sausio įvykius sakymo simboliu laikoma LRT Kauno redakcija S.Daukanto gatvėje, ir tai teisinga, be Vaižganto gatvėje stovėjusios relinės stoties tiesos žodžių tiesiog techniškai nebuvo neįmanoma perduoti pasauliui.
Kartu su kitais keliolika bendražygių K.Bielys ir S.Greičiūnas buvo uždaryti stotyje, jiems paaiškinta, kad sovietų antpuolio atveju jie turbūt žus.
Laimė, sovietų kariškiai Kauno nepuolė, bet relinės stoties gynėjai tik po penkiolikos metų susizgribo ieškoti įrodymų apie savo vaidmenį laisvės gynimo byloje. Tačiau paaiškėjo, kad jų padalinio vadas jau miręs, o gynėjų sąrašai kažkur dingę.
Daug dar turbūt yra tokių dingusių sąrašų, kurių vieni atsiras, kiti gal niekada neišvys dienos šviesos.
Istorija kartais ciniškai prilyginama laisvo elgesio moteriai, kuri atsiduoda tam, kuris daugiau sumoka. Bet ją taip pat galima palyginti su labai nekantria moterimi: nespėjai greitai jos apkabinti, o ji jau nurūkusi tolyn, į kitų glėbius.
Nors, žinoma, tie tūkstančiai kauniečių ir kitų vietų gyventojų į sostinę traukė ar savo miestuose naktimis budėjo ne dėl medalių. Kai kurie, kaip amžinatilsį kaunietis signataras Algirdas Patackas, net grąžino Sausio 13-osios medalį, protestuodamas prieš jį papiktinusį laisvos Lietuvos valdžios sprendimą. Tokie jau kauniečiai principingi – medaliais, ordinais ir kitais blizgučiais jų nepapirksi.
Kaunui neteko grumtis su puolančia tankų armija tiesiogiai, bet miestas tiekė sostinei transporto priemones, techninius įrenginius, pagaliau Lietuvos kariuomenės kūrėjas, sostinės gynybos organizatorius buvo kaunietis Audrius Butkevičius.
Pats Kaunas iš esmės buvo ne tik tapęs miestu-tvirtove su centrines gatves, kelius užtvėrusiais sunkvežimiais, smėlio maišais. Kaunas iš esmės buvo pasirengęs pakartoti 1919-aisiais jam tekusią istorinę užduotį – iškilus politinei būtinybei imtis laikinosios sostinės paskirties.
Visai kita proga, tačiau labai taikliai yra pasakęs filosofas Vytautas Kavolis – Kaune slypėjo ir dar ilgai slypės atsarginis Lietuvos kultūros ir istorijos variantas.
