W.Churchillis, žinoma, neliko skolingas – kadangi dramaturgo taip pat nelabai mėgo, atrašė jam: „Gaila, bet tą vakarą būsiu užsiėmęs. Mielai ateisiu į antrą spektaklio vakarą (jeigu toks bus).“
Žmonės dar ir dabar cituoja šį apsibaksnojimą kaip sąmojingo apsikeitimo kultūringais įžeidimais pavyzdį. Nėra čia ko slėpti, niekuomet nebus taip, kad visi mėgs visus, keisis motyvuojančiomis dovanėlėmis ir deklamuos nekaltus ketureilius mėnesienoje akompanuojant lakštingaloms.
Bet net ir turint galvoje visuomet išliksiančias politines, profesines ar kitokias antipatijas norisi tikėtis, kad jos išlaikys gero skonio ir padorumo ribas.
Deja, tokie pageidavimai pastarąjį kartą vaikščiojo tvirta žeme tais laikais, kai žmonės skaitė šiek tiek daugiau knygų ir mažiau plūdosi portaluose. Nes dabar jie gali tiesiog pasidėti spragintų kukurūzų porciją ir skambinėti į visus įmanomus lažybų punktus statydami pinigus už tai, kuris Seimo narys vimtels eilinę trydą.
Kad ir pastarasis šios liūdnų lenktynių dėl didžiausio stuobrio titulo laimėjimas. Spėjęs greitai išgarsėti iškilaus socialdbebro šaudyklos taikinys, kurį jis demonstravo parlamente negalėdamas paslėpti triumfo šypsenos: va, kaip nerealiai aš čia sugalvojau. Ir, aišku, panašiai entuziastingai atgal bevypsanti vyriausioji Seimo teologė, kuriai, pasirodo, greta bioetikos studijų nesvetima ir tiesiog etika.
Verkti, kad šis sąvartyno nykumo pokštas gali paskatinti realų smurtą prieš politinius oponentus, neverksime. Laimei, kone visas suaugusių žmonių smurtas mūsų krašte kyla padauginus visokio drato ir apsižodžiavus dėl visai ne politinių priežasčių.
Tas į tą ne taip pažiūrėjo, kadaise ne taip pavadino, aure, jau kyla duonriekis prieš montiruotę.
O kitą dieną policija pildo dar vieną buitinės prievartos suvestinę. Ir joje vargiai kada nors pamatysime, kad du pašalpiniai klientai susibaksnojo šaltaisiais ginklais dėl politinių antipatijų. Atseit vienas remiąs opoziciją, o kitas – valdančiuosius, ir juos įkvėpė ant šaudyklos taikinio užterliotas konservatorių lyderio vardas.
Nesvaikit, ši publika nesugebėtų įvardyti nei kas valdo šalį, nei kaip ta šalis vadinasi netgi tada, jeigu pagrasintum jai visus laipsnius vandeniu paversti.
Todėl apie tokių pokštų viršūnėse grėsmę rodyti blogą pavyzdį apačioms tikrai neverksime. Bet jie tikrai kelia liūdesį pagalvojus apie smegenų kokybę tose viršūnėlėse. Anglų filosofas F.Baconas sakė, jog žmogui vaizduotė duota tam, kad kompensuotų tai, ko jis neturi. O humoro jausmas – tam, kad paguostų už tai, ką jis teturi.
O dabar įsivaizduokim, kokia skylė žiojėja ten, kur turėtų būti abiejų šio Seimo benefiso dalyvių vaizduotė ir humoro jausmas. Ne šiaip sau kiaurymė, o tiesiog juodoji skylė, kuri, kaip žinoma, yra tokia juoda ir tokia tanki, kad joje tradiciniai visatos dėsniai apskritai nustoja galioti.
Nes kai du suaugę žmonės kikena iš urvinio „bajerio“, kuris netgi ne kiekvienoje trečiokų kompanijoje suveiktų, kai viena iš jų yra tarsi ir mokslų daktarė, tarsi ir Seimo komiteto pirmininkė, o kitas – na, ir kas, kad vaisių ir daržovių bazės eksvadas, bet jau irgi nebe pirmos kadencijos parlamentaras, tada supranti du blogus dalykus.
Pirma, kadangi nei vaizduotės, nei humoro jausmo neišmokstama, teks kantriai kentėti šiuos du inteligencijos švyturius ir jų galimus pokštus iki kadencijos pabaigos. Juoba kad jie ir atsiprašinėjo taip pasyviai-agresyviai, kad bet kuris psichoterapeutas tokius atsiprašymus iškart pasižymėjo kaip galimą iliustraciją studentams apie panašius elgesio sutrikimus.
O antra, toks tvarto humoras, deja, daug pasako ne tik apie įstatymų leidėjus. Dar daugiau jis pasako apie mus, kurie juos išsirenkame. Ir čia, ko gero, rankas nuleistų net B.Shaw su W.Churchilliu neberasdami kaip kultūringai pašmaikštauti.
