Po Laisvės premijos įteikimo partizanams – propagandos apie žudynes banga

Šiemet Laisvės premija apdovanota septynių Lietuvos partizanų grupė. Iškilminga ceremonija įvyko Seime sausio 13 dieną, Laisvės gynėjų dieną. Po iškilmių ceremonijos nuotraukos pasirodė ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių valstybių spaudoje.

 Po Laisvės premijos įteikimo – propagandos lavina internete.
 Po Laisvės premijos įteikimo – propagandos lavina internete.
 Laisvės premijos įteikimas.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Laisvės premijos įteikimas.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Laisvės premijos įteikimas.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Laisvės premijos įteikimas.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Arvydas Anušauskas papasakojo apie vizualizacijos kilmę.<br>T.Bauro nuotr.
Arvydas Anušauskas papasakojo apie vizualizacijos kilmę.<br>T.Bauro nuotr.
 Tariamų aukų statistika.<br> Sputniknews.lt ekrano vaizdo kopija.
 Tariamų aukų statistika.<br> Sputniknews.lt ekrano vaizdo kopija.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jan 17, 2019, 10:55 AM, atnaujinta Jan 17, 2019, 2:54 PM

Šiai žiniai neliko abejingi ir propagandiniais laikomi naujienų portalai.

Tinklalapyje sputniknews.lt pasirodė straipsnis „Lietuvoje Laisvės premija apdovanota partizanų grupė“. Tiesa, ne partizanams buvo skirta didžioji publikacijos dalis, o ir kas ta Laisvės gynėjų diena, skaitytojams aiškinti nesivarginta.

Po žinios apie premiją paminėjimo trumpa žinute, kuri pateikiama remiantis oficialia Seimo išplatinta informacija, siūlyta perskaityti to paties tinklalapio autorių parengtą interviu su buvusiu Klaipėdos miesto tarybos nariu, Lietuvos rusų sąjungos vietos skyriaus vadovas Viačeslavu Titovu, kuris įsitikinęs kad „daugelis Lietuvos gyventojų nelaiko „miško brolių didvyriais“.

Tekstas buvo „praturtintas“ ir labai savotiška iliustracija – vizualizacija, kurioje pateikiami trijų Baltijos valstybių žemėlapiai, iškraipyti istoriniai faktai ir tariamai partizanų nužudytų aukų skaičiai.

Skambia „Miško brolių“ aukos 1944–1953 metais“ antrašte papuošta iliustracija pateikia neįtikėtiną statistiką: Estijoje būta 887 aukų, Latvijoje – 2208, o Lietuvoje „miško broliai“ neva nužudė net 25 108 žmones, iš kurių daugiau nei tūkstantis buvo vaikai.

Informacija neatitinka tikrovės

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimų departamento vyriausiasis istorikas dr. Mindaugas Pocius teigė, kad minimame tinklalapyje pateikiama informacija neatitinka tikrovės.

„Rusijos proteguojamame propagandiniame tinklalapyje pateikiama klaidinanti dezinformacija apie antisovietinio partizaninio pasipriešinimo istoriją. Istorinės tikrovės neatitinkantys teiginiai dominuoja faktiškai visose vizualinės lentelės dalyse.

Remiamasi historyfoundation.ru tinklalapiu, kuris neturi nieko bendro su rimtais, objektyviais moksliniais tyrimais ir tarnauja propagandiniams, informacinio karo tikslams, nurodomas neatitinkantis istorinės realybės bendras žuvusiųjų skaičius – 25 108, vaikų – 1002 ir kūdikių – 52.

Šie skaičiai paimti iš fiktyvaus KGB dokumento, kuriuo naudojosi (o galbūt ir jį sudarė) Juozas Jermalavičius 1988 metais (žiūrėti šaltinį: J. Jermalavičius, Kaltinimas be senaties: Buržuazinių nacionalistų aukos pokario Lietuvoje: skaičiai ir faktai, Laikas ir įvykiai, 1988, Nr. 15, p. 6–9; J. Jermalavičius, Istorinė tiesa bus išaiškinta. Lietuvos KP CK Ideologinio skyriaus vedėjo prof. dr. Juozo Jermalavičiaus pranešimas nukentėjusių nuo nacionalistinio teroro respublikiniame suvažiavime 1990 m. gruodžio 8 d., Tarybų Lietuva, 1990, p. 12–20.)“, – aiškino istorikas.

Anot pašnekovo, naujausių tyrimų duomenimis (šaltinis – Mindaugas Pocius, Kita Mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 m., Lietuvos istorijos institutas, 2009, p. 348), 1944–1953 m. partizanai iš viso nukovė (tiek gindamiesi, tiek puldami) apie 2830 sovietinių represinių struktūrų narių.

„Iš jų 530 valstybės saugumo ir vidaus reikalų tarnybų darbuotojų, beveik tūkstantį valstybės saugumo kariuomenės ir sovietinės armijos kariškių (absoliučią daugumą sudaro valstybės saugumo kariuomenės kariškiai), apie 1,3 tūkstančio stribų.

Pasipriešinimo dalyviai per antpuolius mirtimi nubaudė apie 11,5 tūkstančio kolaboravimu kaltintų gyventojų ir jų artimųjų, iš jų apie 9,3 tūkstančio civilių ir maždaug 2,2 tūkstančio partinių bei sovietinių aktyvistų (pareigūnų)“, – teigė M.Pocius.

Istorikas atkreipė dėmesį, kad tinklapyje sputniknews.lt paskelbtas teiginys, kad 1955 m. paskelbta amnestija nutraukė partizanų „masinį terorą“, yra visiška nesąmonė, nes amnestija skelbta 1945 m., 1946 m. ir vėliau, o 1955 metais buvo likę vos keletas atskirai veikiančių būrių, kurie ginkluota kova ar „teroru“ neužsiėmė.

Anot jo, taip pat neteisingai nurodytas žuvusių partizanų skaičius – 30 tūkst., nes žuvo apie 18–20 tūkst. Partizanai neveikė 1940 m., daug kitų faktinių klaidų bei teiginių. „Šios lentelės duomenys negali būti naudojami pasipriešinimo istorijai pažinti“, – pabrėžė M. Pocius.

A.Anušauskas: „Iliustracija – „ne pirmos jaunystės“

Istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas teigė, kad vizualus publikacijos priedas – jokia naujovė. „Esu matęs tą lentelę, ši iliustracija tikrai „ne pirmos jaunystės“. Jos lietuviškoji dalis paimta iš „Sovetskaja Litva“ ir šie duomenys jau publikuoti 1989–1990 metų sandūroje“, – kalbėjo jis.

Istorikas pasakojo, kad jam jau prieš ketvirtį amžiaus teko aiškintis šios lentelės prigimtį ir tuomet pavyko sužinoti, kaip buvo atliekami skaičiavimai ir gauti tokie mirties atvejų skaičiai.

„KGB turėjo kartoteką, bet ji buvo sudaryta labai atsainiai ir kai kuriais atvejais tam pačiam asmeniui buvo skirtos kelios kortelės, nes duomenys buvo gaunami iš skirtingų šaltinių. KGB darbuotojai nevargino savęs skaičiavimais ir paėmę vos porą kartotekos lentynėlių suskaičiavo, kiek ir kokių žmonių ten paminėta, nesiaiškino pavardžių sutapimų ir pan., ir liniuote išmatavę kartotekos fizinę apimtį padarė išvadas.

„Dviejų stalčiukų“ duomenis pritaikė visos kartotekos turinio apimčiai“, – apie mažai ką su mokslo pažanga turinčius KGB darbo metodus kalbėjo pašnekovas.

A.Anušauskui ir pačiam teko pabendrauti su kai kuriais „skaičiuotojais“. „Ten absoliučiai fiktyvūs duomenys, jie net neatitinka pačios KGB pranešimų, kurie buvo daromi 1944–1953 m.

Pats KGB kartotekoje bandžiau pažiūrėti vienos raidės surinktus duomenis, tai pasikartojimų būta apie 50 proc. Kalbu ne apie turinį, o elementarius formalius dalykus, o skaičiuotojai, pasitelkę liniuotę, viską dar tiesiog elementariai padvigubino“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad minėta iliustracija yra gražiai nupiešta, uždėti žemėlapiai – ji padaryta tinkama platinti socialiniuose tinkluose.

Anot jo, ši iliustracija po interneto platybes sėkmingai klajoja jau keletą metų.

Dokumentai pilni klastočių

Apie tai, kaip vertina šių dienų, o ypač neseniai minėtos Sausio 13-osios kontekste, minėtos informacijos brukimą, A. Anušauskas sakė: „Tas pats kartojasi metai iš metų, neišrandama jokių naujų metodų, gal pašnekovai vis atsinaujina. V.Titovas šį kartą atsirado.“

Anot pašnekovo, tai, kas vyksta, yra informacinio karo dalis, o istorijos falsifikavimo metodai tokiais atvejais visuomet prisimenami ir naudojami.

„Tai daroma metai iš metų... Mėginama brukti sovietmečio istorijos komunistinę interpretaciją ir akivaizdžius falsifikatus“, – kalbėjo istorikas.

Paklaustas, ar tokiais atvejais, kai platinama su tikrove nieko bendra neturinti informacija, kuri tiesiogiai veikia Lietuvos įvaizdį, esama efektyvių priešnuodžių tokios propagandos skleidimui, A.Anušauskas sakė: „Efektyviai apsiginti galima skelbiant tokią informaciją, kuri kelia anai pusei alergiją. Kai pasirodė mano knyga „Aš esu Vanagas“, Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kad taip perrašoma istorija.

Būtent tokių darbų, kurie analizuotų šaltinius, pateiktų tikrąjį vaizdą ir demaskuotų klastotes, skelbimas itin efektyvus.“

„Įvairių klastočių – apstu, pavyzdžiui, nukautųjų skaičius pateikiamas įspūdingas, o ginklų randama kelis kartus mažiau nei nukautų partizanų, vadinasi, absoliuti dauguma buvo civiliai gyventojai, tiesiog pasitaikius progai nužudyti. Jie buvo lietuviai.

Dokumentuose net neslepiama, kad žudoma todėl, kad jie yra lietuviai, o ne kokie nors kiti žmonės“, – sakė jis.

Anot A.Anušausko, vienas Rusijos politikos užsienio politikos įrankių – sėti nepasitikėjimą: „Tai ypač svarbu, kai kalbame apie Lietuvą, nes teigimas, kad „jie perrašo šitą istoriją“, tai gal ir kitą istoriją perrašo, ir su holokaustu susijusią, ar pan. Tokios žinutės transliavimas turi ir pasekmių, gal mes jų nematome, bet anglakalbėje auditorijoje, akademiniuose sluoksniuose tos žinutės „pagaunamos“, – sakė A.Anušauskas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.