Darbą pradėjo nuo kabineto remonto
Pradėjęs dirbti muziejuje 2011 metais vyras pirmiausia sulaukė muziejaus vadovės nurodymo susiremontuoti darbo kabinetą.
R.Kaminskas pradėdamas dirbti pareigybės aprašymo negavo, tad muziejaus vadovybės nurodymu teko atlikti įvairiausius darbus. Šį aprašymą jis pamatė tik po kelerių metų.
„Sunku pasakyti, kas iš tiesų įėjo į mano pareigas. Ką liepdavo, tą ir darydavau“, – šyptelėjo pašnekovas, kuriam teko ir vesti vaikams įvairias edukacijas, ir padėti per renginius.
Darbo krūviu muziejuje R.Kaminskas nesiskundė, atvirkščiai, tvirtino, kad kai kurios jo iniciatyvos nebuvo įvertintos.
„Turėjau siūlymų ir iniciatyvų, bet nelabai kam to reikėjo“, – pečiais gūžtelėjo jis ir priminė Lino šventę, kurią siūlė kasmet rengti muziejuje.
Šiuo metu R.Kaminskas ją rengia savo namuose ir džiaugiasi, kad toks sprendimas pasiteisino.
„Iš pradžių lyg ir buvo kalbėta, kad turėčiau parašyti projektą Kultūros tarybai. Po kelių dienų išgirdau, kad nebereikia, patys parašys“, – apie nuolat besikeitusią vadovybės nuomonę kalbėjo R.Kaminskas.
Tikėjosi, kad situacija keisis
Keletą metų bendraudamas su muziejaus administracija darbuotojas vis primindavo, kad administraciniame pastate neturintis kur dirbti medžio darbų, tad dalį medienos ruošinių turintis pasiruošti namuose.
„Kaip dirbti administraciniame pastate? Juk triukšmas, dulkės... Reikia vietos, kur būtų galima persirengti, nusiprausti. Ruošinius pasiruošiu namuose. Pati muziejaus vadovė pripažino, kad sąlygų dirbti nėra. Buvo kalbama apie tokį variantą, kad dirbčiau namuose, bet atlyginimas nesikeistų, tačiau juk išlaidų daugėja – elektros sąnaudos, staklių nusidėvėjimas, darbo patalpų šildymas.
Man buvo pasakyta, kad dirbsiu už tą patį atlyginimą, kurį gaunu muziejuje, tačiau muziejus savo išlaidas tokiu atveju sumažintų“, – apie situaciją pasakojo vyras.
Paklaustas, ar pradėjęs dirbti muziejuje iš karto pajuto tam tikrus mikroklimato niuansus, ar situacija keitėsi laikui bėgant, R.Kaminskas sakė: „Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio. Supratau, kad esu naujas darbuotojas ir kad net ir pats įdarbindamas naują žmogų kažin ar juo pasitikėčiau nuo pirmos darbo dienos... Kokius metus bandžiau pelnyti vadovybės pasitikėjimą, bet laikas ėjo, mačiau, kad niekas nesikeičia.“
Dėl atmosferos darbe R.Kaminskas kreipėsi į rajono merą ir savivaldybės tarybos narius, bet šie paaiškino, kad tai ne jų kompetencija, ir patarė kreiptis į Darbo ginčų komisiją.
Neišleido studijuoti
„Labai norėjau dirbti gidu, bet man buvo pasakyta, kad neturiu aukštojo išsilavinimo, tad ir galimybių dirbti tokį darbą nėra. Nusprendžiau stoti mokytis ir gauti reikiamą išsilavinimą. Vėliau baigiau gidų kursus Kaune ir dabar turiu gido pažymėjimą“, – pasakojo pašnekovas.
Bet jis pripažino, kad istorija, kai darbdavys atsisakė išleisti į sesijas, paliko nuoskaudų.
Anot R.Kaminsko, jei ne tvarka, numatanti, kad studentas neprivalo lankyti visų paskaitų, jo studijos būtų pasibaigusios net neprasidėjusios.
„Įstojau į valstybės finansuojamą vietą. Į dalį paskaitų nuskubėdavau po darbo, jei pasitaikydavo laisvadienis, tuomet irgi skubėdavau į kolegiją – taip ir mokiausi“, – prisiminė vyras.
Būta ir dar vieno nemalonaus atvejo, kai kilo konfliktas su muziejaus vadovybe. Tą kartą iš vyro pusmečiui paimtas darbinis kompiuteris.
„Pasakiau, kad kol nebus sudarytos tokios pat darbo sąlygos, kaip ir kitiems darbuotojams, nerašysiu darbo planų. Pusę metų jų ir nerašiau, o kompiuterį atsinešdavau savo“, – pasakojo darbuotojas.
Paklaustas, ar darbą muziejuje laikytų savo pašaukimu, R.Kaminskas atsakė nesudvejojęs: „Man labai patinka ten dirbti. Gal todėl, kad aš stengiuosi dirbti, kai kam tai nepatinka.“
Vyras pridūrė, kad itin džiaugiasi turėdamas galimybę bendrauti su žmonėmis.
Anot R.Kaminsko, muziejaus vadovybė apribojo jo dalyvavimą įvairiose turizmo parodose ir renginiuose, nors anksčiau jo rengtos edukacijos, kurių metu žmonės galėjo gyvai pamatyti, kaip medžio drožėjo rankose gimsta daiktai, sulaukdavo dėmesio.
Apie tai, kas turėtų pasikeisti muziejuje, kad pagerėtų situacija, R.Kaminskas kalbėjo taip: „Labai norėčiau, kad muziejus sudarytų sąlygas įsirengti dirbtuves. Iš darbo išėjo viena darbuotoja, atsilaisvino patalpos, kuriose galėčiau dirbti. Paprašiau, bet man neleido. Tuo viskas ir baigėsi.
Muziejuje yra šilumos mazgas, ten nesunku įrengti vietą, kur būtų galima persirengti ar nusiprausti. Jei parodau kokią iniciatyvą dėl renginių – man neleidžia. Norėčiau, kad leistų dirbti tą patį, ką ir kiti. Kiti turi kabinetus ir edukacines klases, o aš sėdžiu edukacinėje klasėje – dulkėse ir šiukšlėse, o šalia stovi tuščias kabinetas.“
Vyras teigė, kad muziejaus vadovybė įvairiais būdais bando parodyti, kad jis nėra reikalingas. Kai kitiems darbuotojams perkami nauji kompiuteriai ir baldai, jam atitenka senasis inventorius.
Muziejaus vadovė: „Sąlygos dirbti sudarytos visiems“
Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė teigė žinanti apie R.Kaminsko skundus ir muziejaus administracija iš jo yra gavusi nemažai įvairių raštų.
N.Šniokienė teigė, kad nei ji, nei muziejaus darbo taryba nesutinka, kad R.Kaminsko darbo sąlygos yra sudėtingos: „Bet kiekvienas žmogus juk situaciją vertina iš savo perspektyvos. Sąlygos dirbti sudarytos visiems darbuotojams, šiam – taip pat.
Kabinetas, erdvės, varstotai yra, įrankiai nupirkti, kompiuteris duotas, patalpos šildomos, jose elektra taip pat yra, kokios dar sąlygos turėtų būti?“
Paaiškino, kodėl paėmė kompiuterį
Darbuotojo pastabas, kad kai kuriuos būsimų drožinių ruošinius jam tenka gaminti namų sąlygomis, direktorė komentavo taip: „Žmogus kartais sugalvoja padaryti tai, ko iš jo nereikalaujama.
Pavyzdžiui, per žiemos švenčių laikotarpį, kai reikėjo papuošti labai išskirtinę miesto eglę, kuri buvo sukonstruota iš medžio, prašėme R.Kaminsko pagaminti paukščius, paremtus Liongino Šepkos motyvais. Kadangi jam patogiau dirbti namuose, pasirašėme raštą ir sudarėme tam sąlygas.“
Situaciją ir aplinkybes, kai iš darbuotojo buvo paimtas kompiuteris, N.Šniokienė apibūdino taip: „Gal amatų specialistui jis ne visuomet ir būtinas. Buvo toks incidentas, kai šis darbuotojas darbinį kompiuterį naudojo ne pagal paskirtį.
Mes paprašėme leisti patikrinti, kam iš šio kompiuterio buvo rašomi laiškai. R.Kaminskas labai įsižeidė ir tą kompiuterį išsivežė. Tada pareikalavome, kad muziejui priklausanti įranga būtų muziejuje“.
R.Kaminsko nuogąstavimai, kad dirbant tokiomis sąlygomis nėra nei kur nusiprausti, nei persirengti, N.Šniokienę prajuokino: „Mes, muziejininkai, atėję į darbą nesimaudome ir dušų neturime. Tai darome namuose.“
Muziejaus vadovė žino situaciją dėl tuščių patalpų: „Jis (R.Kaminskas – Red.) turi įvairių sumanymų, teikė pasiūlymų. Juos išklausėme ne tik mes, bet ir Rokiškio rajono taryba, kad nebūtų manoma, esą sprendimus priima tik muziejus.
Jis kaip medžio meistras turi puikių kūrybinių gebėjimų, jei tik turi ūpo, gali sukurti labai gražių dalykų. Bet jam sunkoka skirti valdiškas institucijų funkcijas nuo asmeninių kaip drožėjo funkcijų.
Kai visa tai imama painioti, kyla nesusikalbėjimų: juk muziejus turi veiklos užduotis, turime derinti komandinį darbą, juk šioje srityje – vienas lauke ne karys. Reikia laikytis planų, teikti ataskaitas ir kartais tai vertinama kaip kenkimas jo meniniams sumanymams.“
Kalbėdama apie mikroklimatą kolektyve, vadovė teigė iš kitų darbuotojų nesulaukusi tokių pastabų, atvirkščiai – suburta puiki komanda, kurią vienija bendri tikslai.
„Tai, kaip mums sekasi dirbti, rodo rezultatai. Esame ne kartą apdovanoti ir skatinti“, – džiaugėsi N.Šniokienė.
Meras: „Muziejuje atmosfera draugiška“
Rokiškio rajono meras Antanas Vagonis pripažino keletą kartų bendravęs su R.Kaminsku, o paklaustas, ar jam yra tekę girdėti šio muziejaus darbuotojo skundų dėl prasto mikroklimato įstaigoje, pareigybinio aprašo nebuvimo ir pačių darbo sąlygų, sakė: „Iš to, kiek man žinoma, prasto mikroklimato įstaigoje nėra.
Muziejaus komanda didelė, neseniai švenčių metu jiems teko didelis darbo krūvis, nes plūdo lankytojai iš visos Lietuvos. Manau, kad atmosfera ir kolektyvas yra draugiški.“
Meras pabrėžė, kad dirbant tokį darbą kaip muziejininko, neįmanoma visko įtraukti į pareigybines instrukcijas.
„Būna visokiausių atvejų ir tikrai nemanau, kad į muziejininko pareigybinę instrukciją gali būti įrašytas persirengimas Kalėdų Seneliu ar svečių priėmimas. Suprantu, kad darbuotojas gali būti koks archyvaras ar panašiai, bet jei susiklosto tokia situacija, kai tikrai reikia Kalėdų Senelio, vadinasi, reikia...
De jure tai būtų nusižengimas, de facto – draugiškas kolektyvo darbas, kai kolegos padeda vieni kitiems. Aš palaikau tokius nusižengimus“, – šyptelėjo A.Vagonis ir pridūrė, kad žmonės neturi bijoti padaryti ko nors papildomai ar nemokamai.
Darbo patalpų klausimas, anot mero, yra įstaigos vidaus reikalas.
„Gal darbuotojas mato šalia esančias patalpas ir turi viziją, kas jose galėtų būti, bet galbūt vadovas turi kitokią viziją?
Vadovas sprendžia, kas kuriame kabinete turėtų būti, ir neturėtų kokia nors valdžia ateiti ir nuolat rodyti pirštu“, – kalbėjo A.Vagonis.
Meras prisiminė, kad į jį buvo kreiptasi prieš metus ir tąkart klausimai, aktualūs R.Kaminskui, buvo išspręsti.
