Žodžiu, signalai – ne iš linksmųjų. Taip galima apibūdinti padėtį valdančiojoje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o trintį joje atskleidė prieš kelias dienas įvykęs suvažiavimas.
Žinoma, niekas neabejojo, kad partija dar kartą prisieks ištikimybę Ramūnui Karbauskiui, o pastarasis parodys, kad konkurencijos neturi.
Taip ir atsitiko. R.Karbauskis kone vienbalsiai (dviem delegatams iš pusės tūkstančio susilaikius) dvejiems metams buvo perrinktas partijos pirmininku, nors jis ir pats siūlo, kad vėliau lyderio kadencija būtų dvigubai ilgesnė.
Kokie svarbiausi R.Karbauskio tikslai? Aišku, dar labiau sustiprinti savo pozicijas prieš trejus šių metų rinkimus ir 2020-aisiais laukiantį didįjį mūšį dėl Seimo. Regis, jis užsimojęs kontroliuoti partiją ir po šių rinkimų, ypač jei kurie nors jų valstiečiams nebus sėkmingi.
Juk būtent pralaimėti rinkimai, prarasta valdžia, o prieš tai to praradimo grėsmės sukeliama baimė nuskandino ne vienų valstiečių pirmtakų laivą.
Ryškiausias to pavyzdys – praėjusią kadenciją šalį valdę, o dabar subyrėję socialdemokratai.
Baimę pakartoti tokį kelią liudijo ir prieš suvažiavimą paaiškėję R.Karbauskio užmojai sumažinti partijos vicepirmininkų skaičių, o kartu – ir valdybą.
Negana to, iš vicepirmininkų postų R.Karbauskis siūlė pašalinti bent kiek ryškesnius, savarankiškesnius ir kada nors jam paprieštarauti bandžiusius politinius bendrakeleivius. Tarkime, Seimo pirmąją vicepirmininkę R.Baškienę, kuri nevengė kritikos partijos vadovui dėl jo agresyvaus ir autoritarinio elgesio.
O nepaklusniųjų vietas turėjo užimti ištikimieji, tarp kurių, pavyzdžiui, yra partijos atsakingoji sekretorė K.Kirslienė.
Bet užmojai surengti partijos vadovybės valymą susidūrė su pasipriešinimu, kuris greičiausiai buvo netikėtas net vedliui.
Piestu stojo ir patys vicepirmininkai, ir partijos valdyba.
Tuomet R.Karbauskis nutarė juos apeiti – laiške visiems valstiečiams išdėstė, kad tokia pertvarka būtina siekiant sustiprinti partiją.
Nepaisydami to kai kurie neklusnieji nenurimo ir per suvažiavimą.
Seimo nariai M.Puidokas ir T.Tomilinas pasakė ugningas kalbas, kuriose kritikavo R.Karbauskį dėl vienvaldystės, nepakantumo kritikai.
M.Puidokas partijos vedlį net palygino su komunistinės diktatūros klasiku V.Leninu.
Gali būti, kad pastaruoju metu vienu pagrindinių šeimų ir vaikų gynėjų tapęs ir prieštaringai vertinamas Seimo narys tokiomis aštriomis kalbomis rengiasi asmeninei politinei karjerai, kurios nesieja su valstiečiais.
Suvažiavime maištautojai bent iš dalies pasiekė tikslą. R.Karbauskiui pavyko savo pavaduotojais paskirti europarlamentarą B.Ropę, Seimo narę A.Norkienę, sveikatos apsaugos ministrą A.Verygą bei K.Kirslienę.
Bet jo siūlyti Seimo nariai J.Jarutis ir V.Ąžuolas nebuvo išrinkti, o T.Tomilinas su ekonomikos ir inovacijų ministru V.Sinkevičiumi liko postuose.
Iškalbingas susikirtimas įvyko ir laiminant partijos kandidatą į prezidentus.
Valstiečių vedlys itin stengėsi, kad premjeras S.Skvernelis būtų vienintelis partijos skyrių pasiūlytas ir suvažiavime vieningai išrinktas kandidatas.
Be to, R.Karbauskis menkino Seimo pirmininką V.Pranckietį kaip neturintį jokių šansų laimėti šalies vadovo rinkimus, nors partijos Kauno rajono ir Zarasų skyriai šį politiką irgi pasiūlė kandidatu į prezidentus.
Kai ovacijomis palaiminti kandidatu premjero nepavyko, teko rengti rinkimus ir slaptą balsavimą. O jo rezultatus irgi galima laikyti savotiška staigmena.
Nors už S.Skvernelį balsavo 461 delegatas iš 570, V.Pranckietis taip pat sulaukė gana daug, per šimtą, palaikančiųjų.
Akivaizdu, kad nemaža dalis valstiečių, kurie iš tiesų turi sveiką supratimą apie demokratiją, norėjo bent slapta balsuodami taip parodyti savo nepasitenkinimą R.Karbauskiu.
Kad ir kaip būtų, pagal tą pačią dieną „Lietuvos ryte“ paskelbtus „Vilmorus“ tyrimo rezultatus, valstiečiai sugrįžo į populiariausių partijų viršūnę, o S.Skvernelis aplenkė antrojoje vietoje tarp kandidatų į prezidentus buvusią konservatorių atstovę I.Šimonytę.
Vadinasi, suveikė agresyvi valstiečių retorika konservatorių bei prezidentės D.Grybauskaitės adresu siekiant sutelkti savo ištikimiausius rinkėjus, taip pat patraukti į savo pusę neapsisprendusius ar kuo nors nepatenkintus.
Sąmoningą valdančiųjų nusiteikimą toliau laikytis tokios taktikos liudijo ir kandidato į šalies vadovus S.Skvernelio pareiškimas, kad Lietuvai reikia prezidento, „suprantančio, kas yra šeima, su kokiais iššūkiais susiduriama auginant vaikus ir jais rūpinantis“.
Dalis politikos apžvalgininkų įžvelgė, kad šia fraze buvo taikytasi ne tik į dabartinę prezidentę D.Grybauskaitę, bet ir į kandidatuojančią I.Šimonytę – juk jos abi nėra sukūrusios šeimų.
Tiesa, pats Vyriausybės vadovas savo pasakytų žodžių kol kas nekomentavo, bet jau galima spėti, jog išsakė savo poziciją, kuria taip pat remsis per artėjančius prezidento rinkimus.
