Ministras Elvinas Jankevičius imasi ir kito seniai Teisingumo ministerijos (TM) puoselėjamo sumanymo – teisininkų bendruomenė kviečiama siūlyti, kaip būtų galima keisti Baudžiamąjį kodeksą (BK) švelninant bausmes ar net visai panaikinant baudžiamąją atsakomybę už lengvesnius nusikaltimus.
Šitokios reformos prireikė, nes šalies įkalinimo įstaigose laikoma Vakarų pasauliui nebūdingai daug laisvės atėmimo bausmėmis nuteistų asmenų – skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų Lietuva pirmauja ES. Dėl prastų įkalinimo sąlygų perpildytuose kalėjimuose mūsų šalis kasmet sumoka dešimtis tūkstančių eurų kompensacijų.
Tačiau Lietuvai brangiai atsieinantys Europos žmogaus teisių teismo sprendimai – ne svarbiausias teisės specialistų argumentas, kodėl reikėtų dekriminalizuoti kai kurias mažiau visuomenei pavojingas nusikalstamas veikas. Griežtos bausmės nesumažina nusikalstamumo, o tik stumia į užribį nepiktybiškai nusižengusius žmones.
Pirmiausia kalbama apie smulkius medžioklės ar žvejybos taisyklių pažeidimus, šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimą nesigriebiant apgaulės, transporto priemonių ir kelių netinkamą priežiūrą, remontą.
Nors už tai žmonės negrūdami į kalėjimus, jie tampa teistais asmenimis, jiems taikomi apribojimai, lieka dėmė biografijoje.
Ypač daug abejonių kelia realaus įkalinimo bausmes numatantys BK straipsniai už narkotikų įsigijimą asmeniniam vartojimui. Sučiuptiems ir su nedideliu kiekiu tarp jaunimo itin paplitusių kanapių asmenims gresia laisvės atėmimas iki 2 metų.
Tokia baudžiamoji politika gali sužaloti ne vieno jaunuolio, net ir nepilnamečio, gyvenimą. Juk neretai vadinamosios žolės iš smalsumo įsigiję paaugliai nė nesuvokia, kad daro nusikaltimą. Tačiau tokio lengvabūdiškumo pasekmės gali būti labai liūdnos.
Mat pakanka pasidalyti įsigytomis kanapėmis su draugais, ir toks asmuo tampa platintoju, o BK už tai numatyta tik realaus laisvės atėmimo bausmė. Kad tai nėra teisinga, jaučia ir teisėjai, nes jie tokiose bylose dažniausiai taiko tik išskirtiniais atvejais leidžiamą išlygą – skiria švelnesnę, nei numato įstatymas, bausmę.
Išskirtinis atvejis tapo norma kone visose panašaus pobūdžio bylose, o toks paradoksas rodo, kad griežtos BK normos prasilenkia su realybe. Vis dėlto net nepasiuntus su kanapėmis įkliuvusio jaunuolio už grotų, nuteisus jį pagal BK straipsnį tam tikrais teisiniais apribojimais ir teistumo žyme jau rimtai apsunkinamas tolesnis jo gyvenimas.
Anksčiau už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis neketinant jų platinti buvo numatyta tik administracinė atsakomybė. Perkėlus šių veikų vertinimą į BK pradėta daugybė ikiteisminių tyrimų.
Pareigūnams parengti tokias bylas – juokų darbas, nes jaunuoliai lengvai viską patys iškloja. Juos sučiupti irgi paprasta – tereikia surengti reidus pasilinksminimo vietose ir iškratyti kišenes.
Tik ką duoda tokia baudžiamoji politika, kai ji vis viena neatgraso jaunuolių nuo itin lengvai prieinamų kanapių?
Tuo metu narkotinių medžiagų platintojus sugaudyti ir įrodyti kaltę sekasi labai sunkiai, nors būtent į juos turėtų būti nukreipti teisėsaugos smūgiai.
Siūloma atsisakyti ir baudžiamosios atsakomybės už smulkias vagystes, neteisėtą naudojimąsi elektros energija, ryšio paslaugomis, taip pat už nedidelio masto sukčiavimą, turto pasisavinimą, kai žala neviršija 250 eurų.
Siųsti dėl to žmones į kalėjimą, atrodytų, nėra proporcinga bausmė, tačiau perkėlus atsakomybę iš baudžiamosios į administracinę visuomenei gali kilti ir rimtos rizikos. Juk, tarkime, jei dviračio vagystė nebus laikoma nusikaltimu, o tik administraciniu nusižengimu, pareigūnai gali numoti į tai ranka ir visai netirti tokių bylų.
Nesunku įsivaizduoti, kaip tai gali atsirūgti žmonėms. Todėl tokioms veikoms netaikant baudžiamosios atsakomybės, reikėtų rimtų saugiklių, kad teisėsauga ieškos kaltininkų, o juos nustačius bus taikomos atgrasančios administracinės nuobaudos.
Tiesa, į planus švelninti ir siaurinti baudžiamąją atsakomybę skeptiškai žvelgiantys teisininkai atkreipia dėmesį, kad smulkiomis vagystėmis ar apgaulėmis užsiimančių asmenų net didelės baudos negąsdina, nes jie vis viena jų nesumoka, o jokio legalaus turto paprastai neturi.
Bet ir tokiais atvejais įmanoma rasti išeitį – galima ir neatsisakyti baudžiamosios atsakomybės, bet nesiųsti nusikaltusių asmenų iškart už grotų, bausti ne piniginėmis baudomis, o, pavyzdžiui, viešaisiais darbais.
Tokia teisinė praktika būtų prasmingesnė – nusižengėliai galėtų savo kaltę išpirkti tvarkydami viešąsias erdves ir nereikėtų švaistyti pinigų jiems išlaikyti kalėjimuose, juo labiau kad iki šiol tai greičiau nusikalstamumo mokslų nei perauklėjimo įstaigos.
Regis, TM eina teisingu keliu ieškodama būdų, kaip švelninti iš sovietinių laikų išlikusią griežtą baudžiamąją politiką.
Žinoma, svarbiausia, kad ir visuomenės saugumas nenukentėtų, ir neproporcingomis bausmėmis nebūtų žalojami žmonių likimai.
