Mūsų šalyje, kaip ir kiekvienais metais tokiu metu, vis labiau įsisiautėja gripas, nuo jo komplikacijų miršta žmonės.
Taigi ilgai nelaukdamas sveikatos apsaugos ministras A.Veryga dėl šių mirčių viešai apkaltino Seimo narį konservatorių A.Matulą.
A.Veryga priminė, kad dar rudenį A.Matulas viešai suabejojo ministerijos įsigyta pigia vakcina nuo gripo.
Vadinasi, pasak ministro, „kas gali paneigti“, kad tokios politiko kalbos neprisidėjo prie nepasitikėjimo skiepais skatinimo – taigi ir prie mirčių.
Mat absoliuti dauguma mirusiųjų nebuvo pasiskiepiję.
Kai politikai savo gynybai ar priešininkams žeminti naudojasi net žmonių mirtimi, kitokie kasdieniai jų akibrokštai gali atrodyti kaip vaikų žaidimai.
Antai valstietis M.Puidokas šią savaitę tęsė kovą su savo partijos vedliu R.Karbauskiu.
Iš šios partijos vicepirmininkų už pernelyg aršią ir savarankišką veiklą išmestas veikėjas, jau suvažiavime apkaltinęs R.Karbauskį diktatu, rinkėjų išdavyste, toliau griežtino toną.
Tiesa, R.Karbauskis nesileido iki galo išvedamas iš kantrybės, tik konstatavo, kad M.Puidokas serga priklausomybe nuo žiniasklaidos dėmesio, be to, dėl savireklamos net kišosi į teismų darbą.
Vakar M.Puidokas savo ruožtu paskelbė, kad partijos durimis vis dėlto netrenks, užtat Seimo valdančiojoje frakcijoje burs nepatenkintuosius ir sukurs kažkokį atskirą darinį.
Negana to, šįkart maištininkas pliekė ne tik R.Karbauskį, bet ir premjerą S.Skvernelį – esą Vyriausybė nesiskaito su partija ir jos Seimo frakcija.
Galima spėti, jog šis veikėjas nusprendė kaktomušą padaryti kuo triukšmingesnę, o galbūt net tapti „susidorojimo“ ir „persekiojimo“ auka.
Vis dėlto abejotina, ar M.Puidokui tikrai pavyktų suorganizuoti ką nors daugiau negu zuikių sukilimą. Matyt, ne itin svarbu ir tai, koks iš tiesų paties politiko tikslas ir kur konkrečiai jis taiko – į Europarlamento ar būsimus Seimo rinkimus.
Užtat vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad M.Puidokas yra ne vienintelis triukšmadarys valstiečių laive, o tokių neramumų čia turėtų daugėti. Ypač jei nesėkmingai susiklostytų šių metų rinkimai ir R.Karbauskio rimbu valdomose valstiečių gretose augtų nerimas dėl ateities.
Kita vertus, ko daugiau nei sumaišties tikėtis iš tokios margos valdančiųjų publikos?
Bėda ta, kad savuoju rietenų virusu žalieji valstiečiai, regis, jau užkrėtė visą šalies politinę padangę. Tai, tarkime, parodė ir šią savaitę įvykęs premjero S.Skvernelio vizitas į Izraelį.
Svarbiausi klausimai, kurie turėjo dominuoti viešojoje erdvėje jau šio vizito metu, buvo mažiausiai du.
Pirmasis: ar Lietuvos valstybė tikrai daro pakankamai, kad suvestų savo sąskaitas su tamsia dalies lietuvių dalyvavimo Holokauste istorija?
Juolab kad ir S.Skvernelio vizito proga, kaip jau įprasta, Izraelio ir JAV žiniasklaidą vėl apskriejo pranešimai, kad Lietuva neigia ir iškreipia savo tamsią praeitį ir tai yra dominuojanti Lietuvos valstybės politika.
Antrasis: kokia yra Lietuvos pozicija ne tik Izraelio, bet ir Palestinos atžvilgiu, taip pat kokios pozicijos Vilnius laikosi dėl Europos Sąjungos politikos šiais klausimais?
Iki šiol atrodė, kad Lietuva tarsi ir tebesilaiko ES vyraujančių balsų, kurie ragina ne tik palestiniečius, bet ir Izraelį realiai tartis su jais dėl taikos susitarimo, kurie perspėja nepažeidinėti tarptautinės teisės, be to, nepripažįstama Vakarų Kranto okupacija.
Tarkime, Lietuva Jungtinėse Tautose balsavo prieš JAV administracijos sprendimą paskelbti Izraelio sostine Jeruzalę, o tuose kraštuose su vizitu apsilankęs Seimo pirmininkas V.Pranckietis net pakvietė Palestiną atidaryti Vilniuje savo atstovybę.
Bet kitais atvejais Lietuva suka vienareikšmės paramos Izraeliui keliu.
Pavyzdžiui, ir per pastarąjį vizitą S.Skvernelis kartojo, kad Lietuva bus pagrindinė Izraelio lobistė Europos Sąjungoje, be to, sulaužė tradiciją aplankyti Palestinos sostinę Ramalą.
Nenuostabu, kad vakar trinktelėjo reakcija. Vilnius sulaukė palestiniečių notos dėl premjero apsilankymo Rytų Jeruzalėje su Izraelio pareigūnais ir sprendimo neaplankyti Palestinos savivaldos – esą taip buvo pažeista tarptautinė teisė ir Europos Sąjungos praktika.
Bet Lietuvos Vyriausybė atšovė, kad savarankiškos ir nepriklausomos valstybės, kokia yra Lietuva, premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti.
Žodžiu, susidaro įspūdis, jog pritariama tam, kad Lietuva stotų tik į Izraelio ir dabartinės jį itin remiančios JAV administracijos pusę, net jei tai kainuotų konfliktą su ES.
Ko gero, tokio kurso pagrindinis argumentas – mus nuo Rusijos apgins tik JAV, į kurių širdį vienas tiesiausių kelių dabar veda ir per Jeruzalę.
Vis dėlto galima ginčytis, ar toks požiūris pagrįstas atsižvelgiant į strateginį ilgalaikės politikos kursą. Juolab kad šiuo metu S.Skvernelis yra ne tiktai Vyriausybės vadovas, bet ir kandidatas į prezidentus.
Kad ir kaip būtų, pastarieji svarbūs premjero vizito niuansai viešojoje erdvėje buvo beveik neaptarinėjami. Užtat jo politiniai oponentai iš karto ėmė piktintis, kad S.Skvernelis su Izraelio premjeru B.Netanyahu kalbėjo ne angliškai, o lietuviškai. Tarsi gimtąja kalba savo minčių nedėstytų daugelio šalių vadovai.
Tų patyčių, ypač iš dešinės pusės, lavina, užgriuvusi premjerą, ko gero, turi ir politinį pamušalą – kuo labiau suniekinti šį kandidatą į prezidentus.
