Tačiau gali būti, kad šiek tiek pasikarščiavome vertindami savo gebėjimus.
Pirmiausia, viena populiariausių užsienio kalbų mūsų šalyje – lenkų. Bet ją, kaip pirmąją užsienio kalbą, pasirenka vietos lenkai (bet susikalbėkit lenkiškai kur nors Žemaitijoje).
Antra, dar viena nuolat minima užsienio kalba – rusų (bet prašnekinkit ja dažną mokyklinuką). Trečia, anglų kalba nurodoma kaip dar viena itin populiari, tačiau neverta tikėtis ja pabendrauti netgi buitinėmis temomis su tais, kurie augo auklėjami rusiško ir sovietinio televizoriaus.
Ketvirta, dažnas tautietis mano, kad jei mokykloje atlaikė anglų kalbos pamoką, kur mokytoja kantriai jį ištisus metus mokė skirtumo tarp „senkjū“ ir „zis is“, to pakanka papuošti savo gyvenimo aprašymą gerais anglų kalbos įgūdžiais.
Patikrinti, kiek šie įgūdžiai tikri, o kiek atsiradę įkaitusioje CV autoriaus fantazijoje, nesunku pirmojo darbo pokalbio metu.
Tada ir paaiškėja atotrūkis tarp apklausų rezultatų, kur mes lenkiame net danus su olandais, ir liūdnos realybės.
Aišku, versle tokie gebėjimai patikrinami, užtat viešajame gyvenime ir jo aukščiausiuose ešelonuose tokio šanso – nulis.
Todėl skaitydamas Seimo narių biografijas susidarai įspūdį, kad jie yra net Goethe’s „Faustą“ išvertę iš pradžių iš vokiečių kalbos į anglų, o po to atgalios, tačiau kai bandai pašnekinti, susiduri su niauria tyla ar kaltinimais provokacija.
Žinoma, čia galima pateikti klausimą: ar daro užsienio kalbų žinios aukščiausio rango vadovą, kad ir premjerą, labiau tinkamą eiti savo pareigas?
Ko gero, ne. Nes kitaip apskritai reikėtų atsisakyti bet kokių rinkimų. Suradai didžiausius šalies poliglotus, išegzaminavai, atradai, kad vienas jų kalba net kosų ar suahelių kalba, ir iš karto perdavei valdžios regalijas.
Laimei, mes žinome, kad vien gebėjimo asmenuoti ir linksniuoti užjūrio kalbomis nepakanka.
Daug svarbiau turėti, ką pasakyti, o jau tada gal vertėjas, gal šiaip paslaugus praeivis tai išvers.
Pavyzdžių užtenka tiek toli, tiek arti. Lenkijos politikos lyderis J.Kazcynskis nekalba jokia užsienio kalba.
Tiesa, jis ir kompiuterio nėra gyvenime įsijungęs. Bet tai jam netrukdo vadovauti.
D.Trumpas irgi nekalba jokia užsienio kalba. Ką ten užsienio, jis ir angliškai nuolat sugeba nustebinti pašnekovus. Apie prancūzus suvis patylėsime – jokiomis užsienio kalbomis nekalbėjo nei F.Mitterrand’as, nei F.Hollande’as, o J.Chiracas ir N.Sarkozy įsiveldavo į keblias situacijas netgi angliškai bandydami atsiprašyti dėl prasto oro.
Bet tai yra didelės šalys, kurios gali leisti sau tokią spragą ir teisėtai tikėtis, jog mažiukai, norėdami būti suprasti, mokysis didžiųjų kalbų. Suprantu, baisiai apmaudu, kai tavo kalba tokia archajiška, ir dar su dviskaita, su krypties vietininku, bet nesimoko begėdžiai užsienyje jos, nors tu ką.
Dar viena priežastis – kai maža šalis ir maža kalba, negali tikėtis, kad viskas, kas protingo, įdomaus ir aktualaus pasirodo užsienio kalbomis, bus iškart išversta į tavo gimtąją.
Galbūt tai ir yra pagrindinė praėjusios savaitės pamoka.
Pirma, kalbų reikia mokytis ir nesijaudinti, jeigu ne viskas pavyksta iš karto.
Tam reikia tiktai laiko ir kantrybės. Netgi jei gabumų trūksta. Galų gale ne visi gabūs viskam. Kada mokytis – einant aukštas pareigas ar iki tol – antraeilis dalykas. Svarbiausia – mokytis.
Antra, prieš neapgalvotai tėkštelėjus gyvenimo aprašyme „kalbu angliškai, vokiškai, prancūziškai“ būtų smagu padaryti pauzę ir pagalvoti: gal iš pradžių išmokti, o tada jau užrašyti? Nes tada nei teisintis reikės, nei pūsti miglas, kad laužyti liežuvį svetimšališkai atsisakai iš totalios pagarbos gimtajai kalbai.
