JAV prezidentas D.Trumpas šią savaitę Kongrese skaitė antrąjį savo metinį pranešimą, kuris Amerikoje vadinamas „Sąjungos būkle“.
Ko gero, reikšmingiausias buvo ne ilgos D.Trumpo kalbos turinys, o šio įvykio kontekstas. Tai – jau seniai regėtas JAV visuomenės ir politinio elito susiskaldymas, primenantis šaltąjį pilietinį karą.
Būtent dėl to pranešimas apie „Sąjungos būklę“ šiemet galėjo apskritai nenuskambėti, Atstovų Rūmus perėmusiems demokratams, Senato kontrolę išlaikiusiems respublikonams ir pastarųjų lyderiui D.Trumpui surėmus kaktas dėl prezidento trokštamos pastatyti sienos su Meksika.
Demokratams neleidus paimti pinigų iš biudžeto sienos statyboms, ilgiausiai istorijoje buvo uždarytos federalinės valdžios institucijos.
D.Trumpui laikinai atsitraukus, federalinė valdžia atidaryta iki vasario 15-osios.
Bet jei vėliau nepavyks susitarti, prezidentas pažadėjo vienašališkai paskelbti ypatingąją padėtį dėl esą nekontroliuojamos situacijos pietiniame pasienyje ir taip išplėšti reikiamus daugiau nei 5 mlrd. dolerių.
Žūtbūtinis D.Trumpo noras dėl sienos suprantamas – kitaip jis patirtų triuškinantį smūgį prieš 2020 m. prezidento rinkimus. Lygiai dėl tos pačios priežasties užsispyrę ir demokratai.
Prezidento ir jo rėmėjų strategija – kuo labiau gilinti konfliktą, diktuoti iniciatyvą, viena vertus, siekiant maksimalios savo rėmėjų mobilizacijos, kita vertus, – priešininkų pakrikimo. Iš esmės taip pat mąsto oponentai.
Taigi pranešime apie „Sąjungos būklę“ skambėję D.Trumpo kvietimai vienytis, pamiršti partijų nesutarimus, nustoti pulti jį dėl Amerikos didybės šios tikrovės šviesoje daug kam atrodė itin ironiškai.
Tiesa, tie žodžiai buvo skirti pirmiausia savo rėmėjams.
Žinoma, pasaulis labiausiai klausėsi D.Trumpo pagyrų sau – esą būtent jo dėka JAV šiuo metu nekariauja branduolinio karo su Šiaurės Korėja arba būtent dėl jo spaudimo NATO šalys gynybai skyrė per 100 mlrd. dolerių daugiau nei anksčiau.
Tačiau tikriausiai negalima pamiršti, kad D.Trumpo administracija mėgina patraukti JAV iš globalinių konfliktų ir tarptautinių organizacijų, buvo prabilta ir apie išėjimą iš NATO.
Tikėkimės, kad taip nebus. Todėl liuoktelėkime per Atlantą ir pasidairykime į savo kiemą.
Aplinkos ministerija, jau kelis mėnesius neturinti nuolatinio vadovo, be jo gali likti iki naujojo prezidento darbo pradžios.
Be to, ši ministerija gali būti sujungta su Energetikos ministerija. Pastarajai vadovaujantis Ž.Vaičiūnas yra ir laikinasis aplinkos ministras.
Šitokius scenarijus braižė Vyriausybės vadovas S.Skvernelis.
Anot premjero, jis nebeteiks naujų kandidatūrų į aplinkos ministrus prezidentei D.Grybauskaitei, nes ji vis tiek jų greičiausiai nepatvirtins.
Mat, anot S.Skvernelio, prieš oficialiai atmesdama teisingumo viceministrės I.Gudžiūnaitės kandidatūrą D.Grybauskaitė buvo neoficialiai pažadėjusi, kad ją palaimins.
Prezidentūra savo ruožtu tvirtina, kad jokių išankstinių pažadų ar susitarimų nebuvo, o D.Grybauskaitė jaunąją teisininkę pavarė, nes egzaminavusiai šalies vadovei ji pasirodė nekompetentinga spręsti sudėtingų aplinkosaugos reikalų.
Bet kiek buvo ne tik šioje, bet ir ne vienoje ankstesnėje Vyriausybėje tokių ministrų, kurie neturėjo nieko bendra nei su savo vadovaujama sritimi, nei su politika ar valstybės valdymu apskritai, bet patvirtintų D.Grybauskaitės?
Galima numanyti, kad I.Gudžiūnaitę, kaip ir anksčiau Seimo narį A.Palionį, prezidentė greičiausiai atmetė dėl to, kad jie abu atstovauja jos itin nemėgstamai politinei jėgai – nuo socialdemokratų atskilusiems dabartiniams „socialdarbiečiams“.
Dar vienas atmetimo motyvas – taip įgelti nenusiteikusiam lankstytis vienam pagrindinių politinių priešininkų S.Skverneliui. Juolab kad jis dar ir kandidatuoja prezidento rinkimuose, konkuruodamas su D.Grybauskaitei palankiais I.Šimonyte ir G.Nausėda.
Šiame fone gana veidmainiškai skamba Prezidentūros ir opozicijos šauksmai, kad premjeras, atsisakydamas teikti naują kandidatą į aplinkos ministrus, pamina savo konstitucinę pareigą.
Jeigu jau imsime mojuoti Konstitucija, gal būtų galima paklausti ir taip: ar tikrai prezidentas gali atmetinėti premjero pateiktas ministrų kandidatūras, tiesiog iš akies nustatęs, kad jie nekompetentingi?
Bet ir kitas šios smėlio dėžės žaidėjas panašus. Užuot mėginęs pasakyti tą patį, ką pasakė, tik oriau, ir kartu stumti D.Grybauskaitę į kampą naujomis kandidatūromis, S.Skvernelis tiesiog metė į ją žaislus ir pažėrė į akis smėlio.
Dabartiniai valdantieji dar patrimitavo: jei naujuoju prezidentu bus ne dabartinis premjeras, tai tas naujasis ar naujoji netvirtins visos Vyriausybės.
Žvelgiant iš valstiečių politinių pozicijų, toks elgesys suprantamas. Taip S.Skvernelis dar labiau gilina konfliktą su D.Grybauskaite ir jos statytiniais vadinamais I.Šimonyte ir G.Nausėda.
Būtent pastarosios kompanijos vaizdavimas griovėjais, siekiančiais sustabdyti valstiečių ir premjero gerus darbus Lietuvai, – vienas esminių strateginių valdančiųjų interesų.
O kai įsisiautėja tokios kaktomušos, ką jau čia bemąstysi apie visos valstybės stabilumą ar aukščiausiuose jos postuose esančių asmenų garbę ir orumą.
Stebint šiuos skandalus guodžia nebent tai, kad panašios politinės kibirkštys žyra ir anapus Atlanto, pasaulinėje demokratijos citadelėje.
Bet tai menka paguoda.
