1946 metais miręs V.Ramašauskas, giminaičių tvirtinimu, buvo palaidotas Petrašiūnuose. Velionio vaikaičiai ir provaikaičiai su šeimomis dešimtmečius lankydavo šį ir gretimą Buragų šeimos kapą, kuriame palaidoti jo dukra ir dvi anūkės.
J.Rauktienė parodė naujienų portalui lrytas.lt nuotraukas, darytas praėjusių metų lapkričio 1-ąją – tuo metu prosenelio kapavietę dar dengė tvarkingai nupjauta žolė, ją puošė gėlės.
Gruodžio 14-ąją giminės atstovai minėjo V.Ramašausko dukters Onutės Ramašauskaitės-Buragienės mirties metines. Atvykę į Petrašiūnus, jie patyrė šoką – prosenelio kape vos prieš savaitę buvo pasidarbavę duobkasiai. Žolę pakeitė žvyras, atsirado naujas kauburėlis, gėlės ir vainikai.
Išaiškėjo, jog gruodžio 6 dieną šioje vietoje buvo palaidota 90 metų moteris. Kilus triukšmui, jos palaikai sausio 12 dieną buvo iškasti ir perlaidoti kitose kapinėse.
Ėmė slysti žemė
„Vaizdas man pakirto kojas ir aptemdė akis. Panašiai jautėsi ir kiti giminaičiai.
Nežinojau, ką pirma daryti: fotografuoti ar lėkti aiškintis pas kapinių vedėją“, – prisiminė J.Rauktienė.
Iš Petrašiūnų kapinių administracijos provaikaitė išgirdo, kad senutė palaidota teisėtai – esą toji kapavietė nebuvo įregistruota jokio žmogaus vardu.
Tačiau J.Rauktienė išsaugojo 2013 metų liepos mėnesio prašymą dėl V.Ramašausko kapavietės įteisinimo, pateiktą tuomečiui Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktoriui Algirdui Verbickui.
„V.Ramašausko kapas ne kartą buvo įregistruotas, paskutinį sykį – prieš 6 metus.
Petrašiūnų kapinių vedėjo pareigas tuo metu ėjęs Antanas Pieniauskas mūsų akivaizdoje atliko registraciją, įrašė viską į specialią knygą.
Įrašai buvo padaryti, bet nepasirūpinta jų išsaugojimu. Kur prapuolė archyviniai duomenys apie prosenelį, fiksuoti nuo pat sovietmečio? Kodėl mes turime patirti problemų dėl valdininkų aplaidumo?“, – piktinosi kita velionio proanūkė Ingrida J.
Kapas – neįregistruotas
Ši istorija virto keistu detektyvu, kurį šiuo metu priversti narplioti ne tik velionio artimieji.
Pastarųjų prašymu dėl kapo išniekinimo tyrimą atlieka policijos pareigūnai.
Archyvinius dokumentus tikrina ir „Kapinių priežiūros“ atstovai.
Pasak dabartinio įmonės direktoriaus Ričardo Čėsnos, vizualiai matyti, kad ten yra kapas, bet jis nebuvo registruotas kapinių knygoje, neturi ribų ir adreso.
Niekur nėra dokumentų, patvirtinančių, kad kapavietėje kada nors buvo palaidotas V.Ramašauskas, jo pavardė neįtraukta į Petrašiūnų kapinių duomenų bazes.
Patikėjo artimųjų žodžiais
Praėjusių metų pabaigoje šiame kape leista laidoti garbaus amžiaus moterį, kurios giminaičiai yra atgulę greta V.Ramašausko kapo esančioje kapavietėje.
Senolės artimieji tvirtino, jog jame palaidotas artimas velionės giminaitis.
Tačiau kapinių administracijai buvo pateikti tik judviejų giminystės ryšį įrodantys dokumentai.
Senolės šeimos nariai nepridėjo jokių įrodymų, kad ten yra jų minimo giminaičio palaikai.
Nepaisant to, kapinių atstovus pavyko įtikinti ir leidimas laidoti senolę buvo išduotas.
Pasak R.Čėsnos, laidojant pensininkę ir vėl iškasant jos palaikus nebuvo aptikta nei seno karsto, nei kito žmogaus palaikų.
Visgi apsidraudžiant buvo pareikalauta senolės artimųjų prisiimti atsakomybę, jei atsirastų turtinė ar neturtinė žala. Pastarieji sutiko ir padėjo savo parašus.
Kapą užėmė pamažu?
V.Ramašausko laidotuvėse 1946 metais dalyvavo jo anūkė Irena Marija J., kuriai dabar – 80 metų.
„Mano mama galėtų patvirtinti, kad Petrašiūnų kapinėse senelis buvo išlydėtas į paskutinę kelionę. Tuo metu ji buvo dar maža, bet laidotuves atsimena“, – kalbėjo Ingrida J.
V.Ramašausko kapavietėje maždaug keturis dešimtmečius stovėjo baltas medinis kryžius su jo vardu, pavarde, gimimo ir mirties datomis.
Pasak J.Rauktienės, dar sovietinių laikų pabaigoje kryžius sulūžo, o kapinių darbininkai jį išmetė. Velionio kape nebuvo įrengta tvorelė, tačiau ši vieta, sprendžiant iš ankstesnių nuotraukų buvo tvarkinga, prižiūrima.
Giminaičiai lankė velionio kapą, kuriame šių metų pavasarį ketino pastatyti paminklą V.Ramašauskui.
„Kai mama dėl sveikatos būklės nebepajėgė lankyti senelio kapo, visuomet parodome jai fotografijas, kad matytų, jog jis nepamirštas“, – pasakojo Ingrida J.
„Kaimyninis kapas bėgant metams pamažu plėtėsi, užimdamas vis didesnį prosenelio kapo plotą. Prieš du mėnesius jis buvo visiškai užgrobtas ir atlaisvintas tik po didelių ginčų, mums pasitelkus advokatus.
Tie žmonės matė, kad mes lankome V.Ramašausko kapą, padedame gėlių, bet vistiek išdrįso užimti jo kapavietę“, – stebėjosi J.Rauktienė.
Gaus bažnyčios išrašą
V.Ramašausko giminaičiai pirmadienį gavo „Kapinių priežiūros“ atstovų raštą, kuriame prašoma pateikti bažnytinius išrašus ar kitus įrodymus, jog V.Ramašauskas buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
„Atkreipiame dėmesį, jog kol atitinkamais dokumentais nebus įrodytas V.Ramašausko palaidojimo faktas konkrečiame Petrašiūnų kapinių kape, jokie kiti suinteresuotų asmenų prašymai, susiję su nauju laidojimu, kapo ribų nustatymu ar statinių įrengimu nebus tenkinami“, – rašoma šiame dokumente.
Tą pačią dieną J.Rauktienė susisiekė su Kauno Šv.Antano bažnyčioje dirbančiais žmonėmis, kurie išrašą iš maldos namų knygų pažadėjo duoti trečiadienį.
Šiandien provaikaitė ketina apsilankyti ir policijoje, kur numatoma jos apklausa.
Pasak „Kapinių priežiūros“ direktoriaus R.Čėsnos, šiuo metu tikrinami papildomi dokumentai, kurie, tikimasi, padės atskleisti tiesą.
