O meilužių šventė ne tas pats, kas meilės šventė.
Aišku, kultūriniai skirtumai kiekvienoje šalyje savitai įprasmina ir kitakilmes šventes. Vasario 14 dieną Kauno kavinėse, tarp jaunų veidų, buvo galima pamatyti ir garbaus amžiaus diedukų ir įmetėjusių moteriškaičių.
Vaizdas mažai įprastas mūsų niūrokai geokultūrinei erdvei, bet – savaip mielas ir optimistiškai nuteikiantis. Vadinasi, vakarietiškėjame.
Po dviejų dienų po kosmopolitinės šv.Valentino dienos – jau grynai tautinė Vasario 16-oji, Nepriklausomybės diena. Ją per tris dešimtmečius irgi išmokome švęsti linksmiau, gyviau, nebe laistydami kapą narsiųjų draugų, kur krito kovoj tie didvyriai, taip gedulingai, kaip kad visas valstybines šventes minėdavome pirmaisiais gal dviem dešimtmečiams praėjus po nepriklausomybės atkūrimo 1990-siais.
Ir raudodami jau nebereikalajame kompensacijų iš Maskvos, nes suprantame, ypač po Krymo okupacijos,kad špygą sulauksime tų kompensacijų, veikiau jau raketų „Grad“ salvių, anaiptol ne šventinių.
Žinoma, Vasario 16-oji – visos tautos valstybinė šventė, bet Kaunui ji ypatinga. Apie Lietuvos valstybę 1918-ųjų vasario 16 -ąją buvo paskelbta Vilniuje, tačiau jau pirmosios jos metinės, 1919 metais buvo pažymėtos kariniu paradu Kaune.
Kaunas tada, tik ką praūžus Pasauliniam karui atrodė varganai, juolab ir iki karo jis tebuvo didžiulės Rusijos imperijos pasienio pakraštys. Geriausiu atveju akmenimis grųsta viena kita aikštė, aptręšusios lentos vietoj šaligatvių.
Tačiau apžiūrint pirmųjų Nepriklausomybės metinių nuotraukas matyti, kad nuo alkio sulysę veidai – besišypsantys, tikintys, kad jų miestas taps vienu moderniausių Rytų Europoje.
Taip ir atsitiko. Tapęs laikinąja sostine, Kaunas suklestėjo. Ir kaip šiais laikais Žemės ūkio ministerijos valdininkai griežtai nenori persikelti į Kauną, taip 1939-ųjų rudenį, Sovietų Sąjungai perdavus Lietuvai Vilnių, visos ministerijos ir pats prezidentas A.Smetona nenorėjo kraustytis į tikrąją sostinę, nors du dešimtmečius tik ir šaukė: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“.
Vieni ministrai ir prezidentas nenorėjo keltis į Vilnių dėl politinių motyvų, nes puikiai suprato, kad J.Stalinas nėra Kalėdų Senelis ir dovanėlių nedalija. Kiti – dėl tokių pačių motyvų, dėl kurių dabar ŽŪM valdininkai nenori persikelti į Kauną.
Tarpukariu ministeriai, aukšti valdininkai buvo pasistatę puikius namus Kauno Žaliakalnyje, čia gerai įsikūrę ir trenktis į anuomet nusmurgusį, svetimkalbį buvusios Lenkijos provincijos miesteliūkštį jiems neatrodė patrauklu. Jei ne istorijos vingiai, po to sekusios okupacijos ir II Pasaulinis karas, Lietuvos valdininkus į Vilnių būtų tekę varu varyti.
Nes valdymo specialistų sulenkėjusiame Vilniuje nebūtų buvę įmanoma surasti. Dabar gi padėtis kitokia – specialistų Žemės ūkio ministerijai rasime Kaune iki valiai.
Ir ne tik Žemės ūkio, daugiau ministerijų apsimoka perkelti į Kauną. Dėl to, kad valdymo kaštai čia būtų mažesni ir dėl geografinės Kauno padėties. Ūkio, Gynybos, Susisiekimo miniterijas verta būtų perkelti į Kauną dėl patogesnės logistikos.
Nes, pavyzdžiui, užpuolimo atveju kokia strateginė prasmė pagrindines pajėgas sutelkti Vilniui ginti? Užsienio diplomatus evakuotume, ministerijos jau perkeltos į Kauną, liktų tik „oksfordiniai“ plastmasiniai berneliai ir mergelės, jokiems priešams ir teroristams neįdomūs.
O štai kauną, su į visas šalies puses vedančiais keliais, ne šiaip verta, bet ir būtina ginti. Todėl aišku, kad sekantis žingsnis, perkėlus Žemės ūkio ministeriją, būtų atkraustyti į Kauną Gynybos miniterija su visa jos struktūra.
O ką paliktume Vilniuje? Na, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministeriją, nes dabar žaliūkų Vilniuje daug daugiau. Ir dar Užsienio reikalų ministeriją, vis tik – istorinė sostinė, baroko šedevrai, dėl kurių alpsta (ar tik apsimeta alpstantys) užsienio šalių diplomatijos atstovai.
Visi rimti reikalai būtų tvarkomi Kaune, o Vilniuje užsienio turistams ir diplomatams rodytume Gedimino pilį (jei kauniečių pastatyti įtvirtinimai tikrai išgelbės pilies kalną) ir pasakotume pasaką, kaip kunigaikštis Gediminas po medžioklės susapnavo staugiantį geležinį vilką.
Įdomu, ką rūkė kunigaikštis Gediminas, kad tokius sapnus sapnuodavo? Ne veltui ir šiais laikais pagal narkomanų skaičių vienam gyventojui Vilnius gerokai lenkia Kauną.
