Bažnyčia, į kurią atėję niekas neskuba atgal į namus. Maldos namai, kuriuose įsikūrė tikra, o ne popierinė bendruomenė.
Nors sovietmečiu daržovių sandėliu paverstos Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios jaukia tikrai nepavadinsi, per sekmadienio mišias jos koplyčia būna sausakimša.
Nesvarbu, kad mišios trunka dvigubai ilgiau nei kitose bažnyčiose. Vieni čia ateina pasiklausyti dabar populiaraus kunigo Algirdo Toliato pamokslų, kitus vilioja neįprastos erdvės, trečius traukia šilti bendruomenės santykiai.
Prabangos – nė kruopelės
„Galvojau, kad, kaip kitose bažnyčiose, nė valandos neužtruksiu, o prireikė dviejų“, – stebėjosi ilgomis mišiomis pirmą kartą apsilankiusi Simona.
Mišios aukojamos koplyčioje, kuri, galima sakyti, yra bažnyčios palubėje.
Mat sovietmečiu šie maldos namai buvo padalyti į tris aukštus, įrengtos perdangos.
Vos pabaltintos sienos ir lubos, likusios sunkios metalinės daržovių sandėlio durys. Tai įėjimas į koplyčią.
Viduje nerasi kitoms bažnyčioms įprastų prabangių freskų, paveikslų ir skulptūrų.
Į koplyčią patenkama taip pat sovietmečiu atsiradusiais laiptais, kurių aikštelėse dar išlikusios priešgaisrinių komplektų spintos. Bendruomenės salėje – irgi viskas sunešta, suaukota.
Svarbi yra ir bendruomenė
A.Toliatas pats uždega dujinį šildytuvą, paskui palaimina vaišes. Bet suvalgyti perlinių kruopų košės dubenėlį nėra kada – vis kas nors užkalbina, ko nors paklausia.
– Kitose bažnyčiose kunigai po mišių išeina į zakristiją, tikintieji juos tiek ir temato. Jūs elgiatės kitaip. Kam jums to reikia? – paklausė A.Toliato ir „Sostinė“.
– Bažnyčia nėra vien tik kunigas. Tai yra ir bendruomenė. Jeigu per mišias kunigui tenka pagrindinis vaidmuo, kurioje vietoje yra bendruomenė?
Man atrodo, kad tokie bendruomenės susirinkimai yra mišių pratęsimas.
Žinoma, košės valgymas – tai ne tik buitis. Su daugeliu iš šioje salėje susirinkusiųjų mes dabar jau esame draugai.
Kalbame, planuojame renginius, parodas, vakarus.
Paguodžiame vienas kitą ar pasidžiaugiame sėkme.
– Bet prisipažinkite – ar nevargina toks dėmesys? Nes kiekvienas nori prieiti, ką nors pasakyti.
– Aišku, sekmadieniais visko labai daug. Bet lieka laiko sau.
Tai du skirtingi laikai. Taip yra. Kai eini Gedimino prospektu, taip pat daug kas sveikinasi.
Kai dalyvauji šventėse, taip pat nėra laiko rimtesniam pokalbiui.
– Pažįstate jau daugelį. Kaip apibūdintumėte žmogų, ateinantį į Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią?
– Čia ateina daug žmonių, kurie nėra labai tikintys. Kiti dar ir neišmokę elgtis mišių metu.
Pastebėjau, kad yra daug tokių, kurie turėję sunkesnių dvasinių išgyvenimų nelabai kitur pritampa.
Galbūt taip yra, nes ir pati bažnyčia sovietmečiu išdarkyta. O dabar ji – tautų kiemas.
Susižavėjo jaukia aplinka
Trejus metus bažnyčios bendruomenėje praleidusi Aldona juokavo, kad dabar jau ir košę gali valgyti. O anksčiau jos nemėgo.
Vilnietė pastebėjo, kad prisideda vis daugiau savanorių, vyksta jaunimo susitikimai, Alfa kursas, susibūrė šlovintojų grupė, Eimanto Anskaičio vadovaujamas choras.
Daiva ir Alina bažnyčioje lankosi neseniai. Joms patiko jaukios mišios, bendravimas su įvairiais žmonėmis po jų.
„Tai mums buvo atradimas, nemokame net paaiškinti, kas mus čia atveda“, – teigė merginos, prisipažinusios, kad anksčiau visai nevaikščiojo į jokius maldos namus.
Tuo metu Irena tikino, kad ir bendruomenės salės bruzdesyje galima pasvajoti: „Žmonės čia nėra įkyrūs. Jeigu reikia pabūti su savimi, niekas nevargins pokalbiu.“
