Mokslo taryba skyrė biudžetinį finansavimą – apie 21 tūkst. eurų – politologui Tomui Janeliūnui, kad jis pabaigtų rašyti monografiją apie D.Grybauskaitės vykdomą užsienio politiką nuo 2009-ųjų.
Kai kurie mokslo pasaulio atstovai primena, kad T.Janeliūnas yra vienas aistringiausių D.Grybauskaitės veiklos liaupsintojų, todėl ir įtaria, kad už mokesčių mokėtojų pinigus bus išleista tiesiog panegirika prezidentei.
Bet politologas tikina moksliškai ir objektyviai tirsiąs šalies vadovės užsienio politiką, gilindamasis į visus jos „posūkius“ bei „pokyčius“.
Išties, aprašyti, o juolab įtikinamai paaiškinti visus tuos „posūkius“ – titaniškas darbas.
Nes būtent „posūkiai“, o teisingiau – kūliavirsčiai – lydėjo miglotą, nenuoseklią, prieštaringą D.Grybauskaitės veiklą užsienio politikos srityje per visą dešimtmetį.
Bene svarbiausias kūliavirstis per abi kadencijas – Rytų fronte.
Vos įžengusi į Prezidentūrą ji audringai metėsi „perkrauti“ ir „atnaujinti“ santykių ir su Maskva, ir su Minsku, o kitas Rytų partnerystės šalis nurodė pamiršti – esą beprasmiška „nešti ten demokratiją“.
Vietoj draugysčių su tais „ubagais“ diplomatijai buvo nurodyta orientuotis į turtingąją Skandinaviją, „pragmatiškąją“ Vokietiją, kitus Vakarų Europos didžiuosius.
„Jei taisyklė nerašyta, vadinasi, jos ir nėra“, – taip vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė tada atkirsdavo konservatorių Vyriausybei, dejuojančiai, jog gynybai skiriama mažiau nei 1 proc. BVP.
Dabar Lietuva prezidentės pastangomis tapo viena karingiausių Rusijos atžvilgiu šalių, o finansavimo gynybai didinimas daugiau nei 2 proc. BVP – jos karštai remiamas tikslas.
Sankcijos, sankcijos ir dar kartą sankcijos Maskvai.
Būtent toks šiuo metu galėtų būti D.Grybauskaitės devizas, siūlomas ir Vakarams.
Sankcijos – beprasmis instrumentas, kuris niekada niekur neturėjo gero poveikio. Taip D.Grybauskaitė yra kalbėjusi Vakarams apie sankcijas Baltarusijai, bet Lietuvos pozicija šios šalies atžvilgiu tokia liko iki šiol.
D.Grybauskaitės, o kartu ir Lietuvos polinkį į kūliavirsčius bei blaškymąsi iliustruoja ir pastarųjų dienų įvykiai.
Prezidentūra kategoriškai atsisakė paaiškinti, kodėl D.Grybauskaitė nevyko į Europos Sąjungos ir Arabų lygos viršūnių susitikimą Egipte.
Dauguma ES valstybių ten siuntė savo vadovus, o Lietuva – tik užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių.
Neatmestina, jog prezidentė nevyko siekdama išvengti nemalonių klausimų, kokia iš tiesų yra oficialiojo Vilniaus pozicija dėl vienos svarbiausių susitikimo Egipte temų – Izraelio ir Palestino konflikto.
ES viršūnės dar kartą patvirtino, kad jų pozicija vieninga ir nesikeičia – remiami Palestinos valstybingumo siekiai, smerkiama Izraelio atlikta Vakarų Kranto okupacija, prieštaraujama dabartinės JAV administracijos itin vienašališkai laikysenai Izraelio naudai.
Iki šiol D.Grybauskaitė buvo lyg ir ES pusėje, tačiau pastaruoju metu valstybės institucijų, ypač Vyriausybės, kursas ėmė darytis vis labiau proizraelietiškas ir provašingtoniškas, o tai aptraukia miglomis ir oficialiojo Vilniaus poziciją.
Miglomis, pirmiausia pačios D.Grybauskaitės dėka, aptrauktas ir Lietuvai kur kas svarbesnis, strateginės reikšmės horizontas – santykiai su Lenkija.
Simboliška, kad su paskutiniu valstybiniu vizitu prezidentė vyko būtent į Lenkiją. Iškalbinga ir tai, kad per abi jos kadencijas tai tik antrasis toks vizitas į šią šalį.
Beje, ne mažiau iškalbinga tai, kad Lietuvos vadovė šio vizito metu itin entuziastingai kalbėjo tik apie grynai pragmatinius santykių aspektus, dėl kurių abi pusės sutaria – karinį, ekonominį bendradarbiavimą, bendrą laikyseną prieš Vokietijos ir Rusijos dujotiekį „Nord Stream 2“.
Lenkijos atstovai ir prezidentas A.Duda taip pat gyrė kaimynių santykius, bet priminė ir dramblį kambaryje – Lietuvos vis dar neišspręstas lenkų mažumos problemas, pavyzdžiui, pavardžių rašybą originaliomis raidėmis asmens dokumentuose.
Pasak A.Dudos, Lenkija ir toliau kantriai to laukia. Bet D.Grybauskaitė nukirto, kad čia kaip ir ne problemos. O ką ji galėjo pasakyti?
Viena vertus, tikėtina, kad esant dabartinei daugumai Lietuvos Seime politiniai klausimai, susiję su lenkų mažuma, vargu ar pajudės iš mirties taško.
Antra vertus, jau kone prieš dešimtmetį buvo matyti, jog būtent D.Grybauskaitė yra viena pagrindinių šių klausimų stabdytojų, o geri santykiai su Varšuva jai nebuvo prioritetas.
180 laipsnių kampu D.Grybauskaitė apsisuko ir net kartu su Lenkija prieš Briuselį stojo tik šios kadencijos pabaigoje – ir tiktai po to, kai pirmuosius ledus pralaužė valstiečių premjeras S.Skvernelis.
Konkurencijos su valstiečiais ratilai sklido ir šią savaitę. D.Grybauskaitės patarėjai kritikavo Seimo pirmininką V.Pranckietį, kuris į Varšuvą nuvyko iškart po prezidentės, – patarė jam nesiblaškyti.
Bet norint, kad nesiblaškytų visos valstybės laivas, pirmiausia turėtų nesiblaškyti jo vairininkė.
