Vilniuje pavasarį įgyvendinus elektrinių paspirtukų dalijimosi paslaugą ir šioms transporto priemonėms išriedėjus į gatves, iškyla grėsmė. Ir ne viena. Kas būtų, jei tūkstantis mažai ką apie Kelių eismo taisykles nutuokiančių paspirtukininkų įsirėžtų į pėsčiuosius, dviratininkus, automobilius, medžius ir stulpus?
Mažiausiai tūkstantis aukų, sužalotųjų. Bet per avariją gali nukentėti, tarkim, ir paspirtukininkas, ir pėsčiasis. O jeigu elektrinio paspirtuko kelyje atsiras vaikas? Baisu pagalvoti.
Žinoma, visi šie klausimai iškelti sutirštinus spalvas. Bet juose yra tiesos grūdas. Kai kiti miestai neskuba įdiegti tokios paslaugos, Vilnius siekia būti pionierius. Užuot plėtusi dviračių dalijimosi paslaugą, sostinė renkasi elektrinius paspirtukus.
Beje, dvirates transporto priemones net vadinti elektriniais paspirtukais ne visai teisinga. Juk niekas pasispirdamas jais nevažiuoja – skrieja pasibalnojęs vėją. Tad turėtų sukrusti ir kalbininkai.
Keliauti inovatyviai ir patogiai. Taip savivaldybė reklamuoja elektrinių paspirtukų dalijimosi paslaugą. Norėtųsi paklausti: kam tos kelionės bus inovatyvios ir patogios?
Atsakymas: paspirtukininkams. Tik ne kitiems eismo dalyviams. Nėra ko slėpti, tūkstantis gatvėse atsirasiančių paspirtukų tikrai apsunkins gyvenimą. Sumažins transporto grūstis? Vargu. Greičiau didins sumaištį.
Kiek kainuos kelionės paspirtukais, jų dalijimosi paslaugą Vilniuje teiksiančios penkios įmonės neatskleidžia. Kaip ten bebūtų, tai bus verslas, kuris savęs nenuskriaus.
Tad kai sostinės vadovai ima suokti apie miestą kaip laisvą riedėjimo zoną, norėtųsi užduoti kitą klausimą: ar jie žino, kiek praėjusiais metais buvo elektrinių paspirtukų avarijų, pėsčiųjų partrenkimo, kliudymo ar išgąsdinimo atvejų?
Galima neabejoti, kad nė vienas elektrinių paspirtukų šalininkas skaičių nežinos. Ir ne visi incidentai buvo užregistruoti. Žmogus, ant kurio vos neužlėkė paspirtukas, pagrūmojo, nusispojovė ir nuėjo.
Dviratininkai piktinasi, kad jie su dviratėmis transporto priemonėmis neįleidžiami net į pustuščio autobuso ar troleibuso saloną. Tai nurodo net priklijuoti ženklai. O su paspirtuku – prašom, galima. Nors paspirtukas taip pat gali ištepti kitų keleivių drabužius, apgadinti saloną.
Jeigu jau įsileidžiame tiek paspirtukų, ar nereikėtų miesto transporto apklijuoti papildomais draudžiančiais ženklais? Juolab kad užvažiuoti į aukštą kalną paspirtukininkui nereikia tokių pastangų kaip dviratininkui.
Bet ne tai svarbiausia. Kaip priversti paspirtukininkus laikytis Kelių eismo taisyklių, nes važiavimas elektriniu paspirtuku prilyginamas važiavimui dviračiu? Kaip paspirtukininkams išaiškinti, kad paspirtukais galima važiuoti tik dviračių infrastruktūra, o ne kur pakliūva? Ir kas jiems įkals į galvas, kad pro pėsčiuosius būtina važiuoti artimu ėjimui greičiu? Aišku tik viena – ne paspirtukams žalią šviesą uždegę miesto vadovai.
„Sostinė“
