Valstiečių rezultatai savivaldos rinkimuose – itin dviprasmiški. Palyginti su pasirodymu 2015 m., jie puikūs.
Prieš ketverius metus visoje Lietuvoje valstiečiai gavo per 76 tūkst. rinkėjų paramą ir 140 vietų tarybose, o šiemet už jų kandidatus balsavo daugiau kaip 131 tūkst. rinkėjų, jiems įteikę 218 mandatų.
Taigi ketvirtoji vieta visų rinkimų dalyvių rikiuotėje tarsi ir neturėtų labai gadinti nuotaikos, net nepaisant to, kad partija toliau lieka nuošalėje beveik visuose didžiuosiuose šalies miestuose.
Bet ne toks šviesus vaizdas atsiskleidžia prisiminus partijos rezultatus 2016 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje, kai ji susišlavė per 274 tūkst. rinkėjų paramą. Šiemet sulaukta perpus mažesnio skaičiaus gerbėjų.
Aišku, tenka sutikti su argumentu, kurį mėto R.Karbauskis, – didžiulė dalis valstiečių rėmėjų per savivaldos rinkimus rėmė juos laimėjusius visuomeninius komitetus. Todėl per prezidento ir Seimo rinkimus, kuriuose komitetai dalyvauti negali, dalis tų rinkėjų tikrai gali grįžti pas valstiečius.
Vis dėlto šie rinkimai patvirtino nuosmukio tendenciją, kurią rodo ir visuomenės nuomonės apklausos apie piliečių simpatijas tiek partijai, tiek jos kandidatui prezidento rinkimuose.
Tai nekoks signalas ir žvelgiant į kitų metų Seimo rinkimus.
Juk kodėl tie rinkėjai, kurie balsavo už komitetus, turėtų pirmiausia grįžti pas valstiečius, o ne, pavyzdžiui, atsigręžti į opozicinius socialdemokratus?
Pastarieji, užėmę trečiąją vietą tarp savivaldos rinkimų dalyvių, džiaugiasi pagrįstai.
Partijos vidaus rietenos po pralaimėtų Seimo rinkimų, pasitraukimas į opoziciją, frakcijos skilimas neturėjo triuškinamo poveikio – iš viso buvo gauta daugiau kaip 156 tūkst. rinkėjų balsų ir 264 mandatai tarybose.
Žinoma, palyginus su 209 tūkst. balsų ir 359 mandatais 2015 m. rinkimuose arba su 183 tūkst. balsų per 2016 m. Seimo rinkimus – nuostoliai akivaizdūs.
Reikėtų pridurti beviltišką kairiųjų pasirodymą didžiuosiuose miestuose ir ypač paties partijos lyderio G.Palucko, kandidatavusio į sostinės merus ir nesugebėjusio patekti net ir į savivaldybės tarybą, nesėkmę.
Tačiau vilčių vėl atsigauti kažkada Lietuvos politinėje padangėje dominavusiems socialdemokratamas, regis, yra.
Tik neaišku, kas gali suteikti jiems tą naują pagreitį.
Rinkimų komitetai galbūt dar labiau nei socialdemokratus ar valstiečius apiplėšė Liberalų sąjūdį. Pirmiausia – Vilniuje ir Klaipėdoje, kur rinkimų lyderiais tapo sukūrę savo komitetus dabartiniai merai buvę liberalai R.Šimašius ir V.Grubliauskas.
Kad ir kaip būtų, penktąją vietą rinkimų dalyvių rikiuotėje užėmę ir galimos korupcijos bylos trečius metus traiškomi liberalai gali džiaugtis išlaikę galvas vandens paviršiuje, jų sąskaitoje – 69 tūkst. rinkėjų balsų ir 121 mandatas savivaldybėse.
Nors nuo praėjusių savivaldos ir Seimo rinkimų netekta bemaž 150 tūkst. rėmėjų. Kaip tuos nuostolius kompensuoti?
Gana dviprasmė ir opozicinių konservatorių padėtis.
Jie surinko daugiausia balsų bei mandatų iš visų partijų ir net šiek tiek pagerino savo rezultatus, palyginti su 2015 m. – nuo 177 tūkst. iki 189 tūkst. ir nuo 253 iki 267 mandatų.
Bet per Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje konservatorius rėmė kone 100 tūkst. daugiau piliečių. Šįkart prastai pasirodyta ir didžiuosiuose miestuose.
Žodžiu, jie toliau trypčioja vietoje neišspręsdami bene pagrindinės partijos problemos – kaip svariai padidinti ištikimiausių rėmėjų ratą pritraukiant naujų?
O kas su mažiausiai išlygų gali būti vadinami šių savivaldos rinkimų laimėtojais ir pralaimėtojais?
Neginčijami laimėtojai – komitetai. Prieš ketverius metus jie buvo ketvirtojoje vietoje su 119 tūkst. rinkėjų balsų ir 118 mandatų, o šiemet jų kandidatai į merus užkariavo ir didžiuosius miestus, ir provinciją. 315 tūkst. rinkėjų komitetus apdovanojo net 311 mandatų.
Visoms partijoms toliau nerandant naujos kalbos su rinkėjais, jaučiant lyderių ir idėjų badą, po ketverių metų reikia tikėtis dar didesnio šių komitetų antplūdžio.
Absoliutūs šių savivaldos rinkimų autsaideriai – valdantieji „socialdarbiečiai“, sukrapštę vos apie 19 tūkst. rinkėjų balsų ir 24 mandatus tarybose.
Pagaliau prie rinkimų pralaimėtojų reikėtų priskirti ir teisėsaugą, kurios garsiai pradedami ir subliūkštantys galimos korupcijos tyrimai jau tapo tokia neatskiriama rinkimų dalimi kaip agitacijos kampanija.
Visi į merus kandidatavę politikai, kurie buvo sulaukę teisėsaugos smūgių, nepatyrė jokio neigiamo poveikio, o kai kuriems bylos, regis, net galėjo išeiti ir į naudą.
Bene ryškiausias pavyzdys – Druskininkų meras R.Malinauskas, kuris buvo perrinktas ir sulaukė net 70 proc. kurorto gyventojų paramos, nors rinkimų išvakarėse teisėsauga jam garsiai pareiškė įtarimus.
