Bėgant metams vis labiau tolsta beveik prieš 30 metų Lietuvoje vykę įvykiai, kai iškilūs vyrai ir moterys pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Signatarai iškeliauja Anapilin, o prisiminimus apie juos ir to meto įvykius, nuotaikas puoselėja jų artimieji.
Signataro Antano Karoblio našlė Dalia Karoblienė įsitikinusi, kad būtent kauniečiai, tarp kurių buvo ir jos vyras, aktyviausiai siekė, kad Aktas būtų paskelbtas, ir pastebėjo, kad, deja, mieste jo atminimas vis labiau pamirštamas.
Šviesaus atminimo signatarės Birutės Nedzinskienės dukra Ugnė Nedzinskaitė taip pat mano, kad jos motinos atminimas nepelnytai greitai išsitrynė iš kitų žmonių atminties.
Abi moterys artėjant Kovo 11-ajai sutiko prisiminti tai, kas vyko Sąjūdžio ir vėlesniais laikais, kokia buvo Kovo 11-oji jų šeimose, pažvelgė į praeitį ir dabartį.
Signatarų klubo vadovė Birutė Valionytė neslėpė apmaudo, kad žmonės, pasirašę Kovo 11-osios Aktą, niekam neįdomūs, prisimenami tik artėjant šiai šventei, nors turėtų ką papasakoti ir patarti. Mirusių signatarų atminimas taip pat puoselėjamas prastai.
Kauno savivaldybės atstovai teigė, kad bent jau signatarų kapus lanko ir padeda pastatyti paminklus.
Vyks į minėjimą Seime
Kovo 11-ąją, kaip ir kiekvienais metais, D.Karoblienė lankysis Vilniuje, Seime rengiamame iškilmingame minėjime, skirtame Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.
Ir, kaip kasmet, prisimins prieš 29 metus vykusius įvykius.
„Mano gimtadienis – kovo 9 dieną. Tada sukako 50 metų. Jubiliejų iš anksto nusprendėme atšvęsti legendiniame Kauno restorane „Kaukas“, tam pasirinkome kovo 11 dieną“, – prisiminė moteris.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad būtent tą dieną buvo sušauktas Aukščiausiosios Tarybos posėdis, kuriame ir buvo paskelbtas ir pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas.
A.Karoblis privalėjo būti Vilniuje ir iš anksto suplanuotoje žmonos gimtadienio šventėje nedalyvavo.
„Mes su giminėmis ir draugais į restoraną nusinešėme mažą televizorių „Šilelis“ ir sekėme įvykius. Apie didesnę dovaną sunku net svajoti“, – prisiminė D.Karoblienė.
Sužavėjo jaunuolio poelgis
Kad Lietuva bus laisva, ji ir A.Karoblis svajojo dar gūdžiu sovietmečiu. Abu buvo bendraklasiai, mokėsi Joniškėlio vidurinėje mokykloje.
D.Karoblienė šypsodamasi sakė, kad Antanas jau tada rėžė aplink ją sparną.
„Bet jis ilgą laiką buvo žemutis, neišvaizdus, todėl tada dar nepatiko“, – pasakojo moteris.
Vis dėlto vienas jaunuolio poelgis moksleivei padarė įspūdį. Mokiniai drauge sutiko 1957 metus. Tą naktį pulkelis berniukų, tarp kurių buvo ir A.Karoblis, kuriam laikui dingo, vėliau pasirodė prasmirdę benzinu.
Kas nutiko, paaiškėjo tik ryte. Miestelio centre buvo iškelta trispalvė, prie jos pritvirtinta konservų dėžutė su užrašu, kad vėliava užminuota. Kol vėliavą nukabino milicija, praėjo nemažai laiko.
Mokiniai ir jų tėvai žinojo, kad tai padarė vaikinų grupė, o benzinu buvo apsilaistę tam, kad pareigūnų šunys neužuostų jų kvapo.
Kas taip padarė, saugumiečiai išsiaiškino. 8 vaikinai neteko laisvės, keli, tarp jų ir A.Karoblis, buvo pašalinti iš mokyklos. D.Karoblienė pasakojo, kad jaunuolis kurį laiką slapstėsi, nepatekti į kalėjimą padėjo apsukri motina. Taip poros keliai išsiskyrė.
Rūpėjo atkurti universitetą
Likimas porą suvedė jau Kaune. Abu buvo išsituokę, abu turėjo po vieną atžalą. Nusprendė naują šeiminį gyvenimą pradėti drauge, susilaukė dukros. Šeimoje paslapčia visada buvo švenčiama Vasario 16-oji, Kūčios, Kalėdos, pora tuokėsi bažnyčioje.
Statybos inžinierė, vėliau Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto prodekanė D.Karoblienė buvo pasinėrusi į savo darbus, vyras – į savo mokslinį matematiko darbą, o nuo 1988 metų – ir į politiką.
Būsimo signataro žmona aktyviai domėjosi, kas vyksta Kaune ir Lietuvoje, palaikė vyrą, kai jis dabartiniame Kauno technologijos universitete (KTU) 1988 metais įkūrė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir buvo jos tarybos pirmininkas, 1988–1992 metais buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno tarybos narys.
„Tuo metu dirbant Kaune jam labiausiai rūpėjo atkurti Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), ir tai pavyko.
Taip pat kaip ir kiti Kauno sąjūdininkai, jau 1989 metais ragino kitus Aukščiausiosios Tarybos narius kuo skubiau skelbti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir pasirašyti Aktą“, – prisiminė D.Karoblienė.
Savo patarimo dabar gailisi
1992 metais A.Karoblis pateko į tuometinių sąjūdininkų nemalonę ir užsitraukė jų pyktį, kai nepritarė skubotai žemės ūkio pertvarkai ir prezidento institucijos su labai dideliais įgaliojimais įvedimui. Politikas buvo pašalintas iš Sąjūdžio.
1995 metais kartu su bendraminčiais A.Karoblis įkūrė visuomeninį judėjimą – Lietuvos sambūrį, kurio devizas – „Prikelkime Lietuvą“.
„Deja, po dvejų metų dėl finansinių sunkumų šio judėjimo veikla nutrūko“, – prisiminė D.Karoblienė.
1998 metais A.Karoblis tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.
„Tai padaryti patariau aš, bet dabar gailiuosi“, – prisipažino D.Karoblienė.
Kaunietis toliau dirbo mokslinį darbą, 2000–2003 metais buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, nes tuo metu Romainiai, kuriuose gyveno, buvo rajono teritorija.
2007 metais vyrą palaužė sunki liga.
Kabinete saugomas atminimas
A.Karoblienė pasakojo, kad šeima ilgai gyveno nedideliame bute Demokratų gatvėje, 1993 metais finansiškai padedami giminių Romainiuose įsigijo namą.
„Antanas vis norėjo didesnio namo, todėl pastatėme priestatus. Svajojome, kad viename antro aukšto kambaryje pro didelius langus gėrėsimės mišku ir tolumoje esančios Raudondvario bažnyčios bokštais“, – pasakojo D.Karoblienė.
Priestatus šeima įrenginėjo 5 metus, bet dalis neįrengta ir iki šiol. Pagrindinėje namo dalyje yra A.Karoblio kabinetas. Jame niekas nepakeista. Čia kabo ir Kovo 11-osios Akto kopija.
„Norisi saugoti vyro atminimą, nieko nekeisti, kabinete tarsi vėl prisiliečiu prie jo ir jo darbų“, – sakė signataro našlė.
Pamiršta pernelyg greitai
O ar kas nors dar, be šeimos narių, prisimena signatarą ir rūpinasi jo atminimu?
D.Karoblienė sakė, kad vyro atminimą puoselėja KTU muziejaus darbuotojai. Būtent ten buvo pristatyta ir apie A.Karoblį išleista knyga, nes, pasak D.Karoblienės, VDU, prie kurio atkūrimo signataras prisidėjo, tai nebuvo įdomu.
Signataro našlė prisiminė, kad kai vyras mirė, kiti signatarai padėjo jai organizuoti laidotuves.
„Kai paskambino tuometiniam Kauno merui Andriui Kupčinskui ir pasakė, kad mirė A.Karoblis ir kad jį reikėtų laidoti Petrašiūnų kapinėse, jis paklausęs: o kas tas Karoblis? Noriu pasakyti, kad žmonės labai greitai linkę pamiršti istoriją, ją kūrusius žmones“, – sakė moteris.
Panašūs santykiai ir su dabartine Kauno valdžia. Kovo 11-osios proga aplankiusi vyro kapą moteris randa ant jo padėtų gėlių. Bet niekas iš miesto atstovų nesidomi, gal jai reikia kokios nors pagalbos puoselėjant vyro atminimą.
Moteris pastebėjo, kad ir Kovo 11-osios, ir Vasario 16-osios Aktų signatarai bei jų artimieji ilgus metus buvo primiršti. Tik per pastaruosius kelerius metus aktyviai pradėta domėtis Vasario 16-osios signatarais, jų darbais.
„Gal ateis laikas ir Kovo 11-osios signatarams, tik gaila, kad vis daugiau jų palieka šį pasaulį taip deramai ir neįvertinti. Tačiau per prievartą mielas nebūsi, nesiekiu kokių nors kitų vyro įamžinimo ženklų. Pati gaunu pensiją ir signataro našlės rentą, kurios dydis – kiek per 300 eurų. Sutaupytus pinigus išleidžiu kelionėms. Drauge su Signatarų klubo nariais nemažai keliaujame. Būtent su Kovo 11-osios signatarais ir Vasario 16-osios signatarų palikuoniais ir jų šeimų nariais labiausiai ir palaikome ryšius“, – sakė D.Karoblienė.
Tikėjo didelėmis permainomis
Aktyviai Sąjūdžio ir vėlesnėje politinėje veikloje dalyvavo ir kita kaunietė signatarė B.Nedzinskienė.
Ji gimė Intoje, Komijos Respublikoje, Rusijoje, politinių tremtinių šeimoje 1955 metais. 1979 metais baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Vėliau iki 1989 metų dirbo Kauno valstybiniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
1989–1990 metais buvo Lietuvos tremtinių sąjungos literatūrinio istorinio skyriaus vedėja. 1989–1990 metais – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno tarybos narė. 1990–1992 metais – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė.
Deja, būdama 38 metų 1994 metais moteris iškeliavo Anapilin.
Tuo metu politikės dukrai Ugnei Nedzinskaitei buvo 11 metų. Dabar ji, jau subrendusi moteris, prisiminė savo motiną ir jos nuveiktus darbus.
„Nepriklausomybės atgavimo mūsų šeima, mūsų aplinka laukė ilgai, tikėjo, kad Nepriklausomybė bus atgauta, kad Lietuva bus laisva.
Žiūrint iš šiandienos perspektyvos tas tikėjimas gali atrodyti naivus, tuomet atrodė, kad iškart po Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo visi taps pilietiški, sąžiningi, atsakingi, kad tauta susivienys ir kad gyvenimas pasikeis 180 laipsnių“, – kalbėjo U.Nedzinskaitė.
Moteris sakė, kad, kaip rodo šių dienų realijos, viskas susiklostė ne taip. Bet tuo metu tas tikėjimas buvo varomoji jėga, atvedusi į Kovo 11-osios Akto atsiradimą.
„Visi buvo apimti euforijos, man buvo 11 metų, bet to, kas įvyko, reikšmę supratome net būdami vaikai“, – sakė U.Nedzinskaitė.
Charakterį užgrūdino Sibiras
Nepriklausomos Lietuvos idėja būsimos signatarės namuose atsirado ne Sąjūdžio metu, ja buvo gyvenama, nesvarbu, ar namuose, ar svečiuose, ar išvykus – visada virdavo diskusijos ta tema.
„Dar dirbdama ekskursijų vadove tuometėje Vitražo ir dailės galerijoje (dabar – Įgulos bažnyčia), mama ekskursantams pasakodavo daug daugiau istorijos faktų, nei būdavo leidžiama, puikiai suvokdama grėsmę“, – sakė U.Nedzinskaitė.
Moteris neslėpė, kad ir Sąjūdžio laikotarpiu, ir po Nepriklausomybės Atkūrimo Akto pasirašymo buvo visko – ir grasinimų, ir šmeižto, ir psichologinio spaudimo.
„Motinos veikla renkant medžiagą apie partizanus, identifikuojant masines kapavietes, renkant ir viešinant informaciją apie KGB agentus, Politinių kalinių ir tremtinių klubo įkūrimas – visa ta veikla buvo labai daug kam neparanki“, – pasakojo signatarės duktė.
U.Nedzinskaitė sakė esanti tikra, kad tuo metu tiems, kurie nuoširdžiai dirbo valstybės labui, labiau rūpėjo ne asmeninis saugumas, o grėsmės valstybei.
„Nepaisant to, šeimą nuo didžiosios dalies psichologinio teroro jai, ko gero, pavyko apsaugoti. Ji buvo gimusi tremtyje, politinių tremtinių vaikas, kurio vaikystė prabėgo Sibire. Tokia patirtis užgrūdina, suteikia atsparumo bauginimams“, – kalbėjo U.Nedzinskaitė.
Pamokas vertina vis labiau
Dabar prisimindama motiną signatarės duktė sakė, kad daugiausia, ką gali duoti tėvai savo vaikams, – tai gerą pavyzdį.
„Prisimenu ją nuolat veikiančią, užstojančią silpnesnius, kovojančią dėl kitų, besisemiančią žinių, ir tai iš tiesų vienas vertingiausių dalykų, kuriuos galima gauti.
Metams bėgant tokias pamokas vertinu vis labiau. Ji išties buvo idėjinis žmogus, kokių tiek tada, tiek dabar yra ir buvo reta“, – sakė U.Nedzinskaitė.
Ji pati nei Kovo 11-osios, nei kitų švenčių ypatingai nešvenčia – nemėgsta nei švenčių ritualizavimo, nei kokios nors išorinės atributikos. Šios šventės jai yra proga atsiminti tai, kas vyko, pažvelgti į viską nauju žvilgsniu iš dabartinės perspektyvos, padėkoti už tai, ką gavo vertingo iš tų patirčių.
Darbai atsidūrė paraštėse
O kaip ji vertina savo mamos atminimo puoselėjimą?
„Manau, kad jos vardas nepelnytai greitai išsitrynė iš atminties. Galbūt tai lėmė faktas, kad istorija dažnai tendencingai nutyli moteris ir jų vaidmenį tiek politikoje, tiek moksle, tiek visuomenėje apskritai paėmus. Galbūt prisidėjo ir tai, kad ji mirė labai anksti“, – svarstė U.Nedzinskaitė.
Signatarės dukra įsitikinusi, kad milžiniškas jos motinos darbas renkant informaciją apie pasipriešinimą okupacijai, pastangos atkurti teisingumą politinių tremtinių atžvilgiu, KGB agentų paviešinimas – darbas, dėl kurio B.Nedzinskienė dažnai ne tik neišsimiegodavo, bet ir nerasdavo laiko tiesiog pavalgyti – visa tai atsidūrė kažkur paraštėse.
„Be abejo, tai liūdina. Manau, kad šiais laikais esminė atminimo įamžinimo forma yra ne monumentai, o informacija. Tikiuosi, ji išliks bent jau apie ją sukurtame biografiniame filme „Birutė“ ir dokumentinėje knygoje. Neiškraipyti ir nenutylėti faktai apie žmogų – geriausias, koks tik gali būti, jo įamžinimas“, – kalbėjo U.Nedzinskaitė.
Restauravo skulptūrą
Signatarės duktė ilgai gyveno Kaune ir iš gimtojo miesto išsikraustė tik prieš 2 metus.
„Visada norėjau gyventi kaime, arčiau miško, arčiau gamtos, tad atsiradus galimybei tą svajonę ir įgyvendinau“, – sakė moteris.
Kaune, Žemųjų Kaniūkų kapinėse, liko B.Nedzinskienės kapas. Signatarės duktė sakė, kad Kauno savivaldybės iniciatyva buvo restauruota ant antkapio esanti Leono Striogos sukurta skulptūra.
„Mamos valia buvo, kad kapavietėje būtų kuo žalesnė ir natūralesnė aplinka, todėl daugiau nieko ir nereikia“, – kalbėjo U.Nedzinskaitė.
Savivaldybė padeda sutvarkyti kapavietes
Albinas Vilčinskas
Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas
„Per visas valstybines šventes, mirusiųjų paminėjimo dienomis ir gimimo ar mirties sukakčių proga savivaldybės atstovai padeda gėlių ant Anapilin iškeliavusių signatarų kapų, taip pat nuveža iš Seimo ar Prezidentūros perduotas gėles.
Gyvi signatarai nuolat prisimenami kviečiant juos dalyvauti valstybinių švenčių minėjimuose ir kituose miesto renginiuose.
2016 metais baigta tvarkyti signataro Liudviko Simučio (1935–2014) kapavietė Seniavos kapinėse.
Petrašiūnų kapinėse sutvarkyta signataro Algirdo Patacko (1943–2015) kapavietė.
Kapaviečių tvarkymo darbus atliko savivaldybės Komunalinio ūkio skyrius.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas Karininkų ramovėje Kaune įrengė atminimo lentą su bareljefu A.Patackui. 2018 m. Aleksoto seniūnija pateikė prašymą įamžinti A.Patacko atminimą prie namo Aleksote, Žemoji g. 45, kur signataras gyveno 1955–1973 metais.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrius atminimo lentą A.Patackui minėtoje vietoje planuoja įrengti šiemet.“
Požiūris į Kovo 11-osios signatarus atsainus
Birutė Valionytė
Signatarė, Signatarų klubo vadovė
„Valstybės požiūris į Kovo 11-osios Akto signatarus yra niekinis. Prie Kultūros ministerijos yra sudaryta komisija, kuri turi rūpintis signatarų atminimo įamžinimu, tačiau, pavyzdžiui, pernai neįvyko nė vienas posėdis.
Ministerija per metus skiria pinigų tik dviem knygoms apie mirusius signatarus išspausdinti. Visą medžiagą ir knygų rengimo darbą atliekame mes – Signatarų klubo nariai.
Savivaldybėse veikiančių politikų požiūris į signatarus taip pat atsainus. Nei savivaldybių atstovai, nei mokyklos gyvųjų istorijos liudininkų nekviečia į susitikimus, nors jie tikrai turėtų ką papasakoti, prisiminti ir patarti.
Susitikimus su signatarais surengiame patys.
Signatarai prisimenami tik Kovo 11-osios proga.
Jei išėjusio signataro šeima aktyvi, jai pavyksta pasiekti, kad būtų įamžintas mirusiojo atminimas. Tačiau iniciatyvos, kaip puoselėti atminimą, nei iš valstybės, nei iš savivaldybių nėra.“
