Kadangi laiko nemažai, du mėnesiai, daug dalykų dar neaišku, sutariama tik dėl vieno – netradicinės orientacijos populistai susišluos daug daugiau balsų klasikinių partijų sąskaita. Ginčijamasi tik dėl to, kiek (gal net iki trečdalio) ir kas labiausiai nukentės – konservatoriai, socialistai ar liberalai.
Klasikinės partijos primena į egzistencinį nerimą patekusį boksininką, kuris linguoja tik iš įpratimo ir niekaip nenutaria, kas maloniau – prasileisti kumštį į pažiaunę ar iškart paklusniai griūti.
Vokietijai murkdantis pomerkelinės eros priešaušryje, britams suvis šaudant sau į kojas, italams tampant didžiausia Europos sloga nebelabai lieka ir laukti iš ko nors lyderystės. Skandinavai nepatempia, Beniliuksas per mažas, o Vidurio Europa šiuo metu mieliau atliktų Europos Sąjungai charakirį, bet jo nedaro tik todėl, kad fondai baigtųsi. O juk ne visi dar panaudoti.
Todėl kažkaip natūralu, kad Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vienintelis užsikrauna ant pečių tą sunkią lyderio naštą ir skelbia manifestą Europai. Jame – trys aiškiausi punktai: pirma, būtina užtikrinti Europos laisves ir tam reikia būti pasiruošus jas ginti. Prireikus – ir kibernetinėje erdvėje. Antra, globalinė konkurencija aštrėja, kiekvienas už save, todėl Europa irgi turi būti pasiruošusi kąsti konkurentams. Ar tai būtų Amerika, ar Kinija.
Trečia, jeigu nebus susigrąžinta lyderystė mokslo ir technologijų srityse, tiek iš laisvės, tiek iš saugumo išeis šnipštas.
Vienintelė šio manifesto bėda ta, kad mažai kas jį skaitys. O ypač tai taikoma ES šalių rinkėjams. Kad ir mūsų. Nes mūsiškiai į EP rinkimus ateina pirmiausia pamatuoti temperatūros savo valdantiesiems.
Dar blogiau, kad mažai jį skaitys ne tik rinkėjai, bet ir patys politikai. Nes kai pasižiūri į dabar lipdomus sąrašus, norisi žegnotis.
Sakykim, vienas garsus europarlamentaras. Juo tapo būdamas liberalu, tada pasakė, kad norėtų būti konservatoriumi, dar vėliau – valstiečiu, o dabar jau eisiąs su Centro sąjunga, nes, matai, pažiūros sutampa. Gal ir sutampa, nes nulis visuomet lygus nuliui, o tų pažiūrų daugiau niekuomet ir nebuvo, tik grynas oportunizmas. Vienam norisi toliau važinėti su europarlamentaro diplomatiniu pasu, kitam – kaip nors pagaliau įsiamžinti politiniame žemėlapyje.
Arba kitas sąrašas, kurio lyderis pastarąjį dešimtmetį praleido lygindamas Europos Sąjungą su Sovietų. Dabar kažkaip atlyžo, atseit gal ir nereikia ES apskritai naikinti, gal ir visai nebloga ta EP nario alga. Jo sąraše dar ir juvelyrė, kuri aiškina, kad pasižiūrėjus į visokius ispanus ir kitokius portugalus akivaizdu, kaip jie prarado tapatybę ir šaknis. Kur mokosi jos sūnus? Teisingai, Ispanijoje.
Arba valstiečiai, kurie, pripažinkime, šalia tikrai daug ir nuoširdžiai ten dirbančio buvusio Ignalinos mero antru numeriu nutarė prijungti vietos gyvenime nerandantį krepšininką. Žinant jo pastarųjų interesų horizontą, Lietuvai bus tikrai aktyviai atstovaujama mezgant ES santykius su nežemiškomis civilizacijomis. Arba laukiant pasaulio pabaigos pagal majų kalendorių.
Kai kurių partijų sąrašai pamažu ima normalėti. Vis mažiau dinozaurų, kurie išleidžiami į garbingą pensiją tarp Briuselio ir Strasbūro, vis daugiau tų, kurie, kai ką nuveikę nacionalinėje scenoje, jau gali pasireikšti ir Europos. Mat vienas dalykas, kurį pabrėžė E.Macronas savo manifeste, tikrai dramatiškas – ES dar niekuomet nebuvo tokiame dumble kaip dabar. Atskiros šalys buvo, užtenka prisiminti 1968-ųjų vasarą, bet kaip bendras projektas, kaip kartu kurta institucija – dar nebuvo.
Todėl labai norėtųsi, kad lietuviai, pagal pastarąsias „Eurobarometro“ apklausas labiausiai tikintys ES vertybėmis ir jos ateitimi, neliktų prie suskilusios geldos. Ypač jeigu ateis balsuoti pagal „abrozdėlį“, pavardę ar diagnozę valdantiesiems. Arba, dar blogiau, išvis neateis balsuoti.
