Iki šiol mūsų valstybė, ES naujokė, buvo atsakinga už gerą „namų darbų“ atlikimą, tačiau artimiausioje ateityje jau patys kursime užduotis sau ir kitiems, reikės aiškiai paremti kurį nors ES ateities variantą ir įtikinėti savo piliečius, kad pasirinkta pozicija yra ir teisinga, ir naudinga. Ta našta teks prezidentui.
D.Grybauskaitė, vertindama kartais net kaip politologė Vyriausybės darbą, galėjo pasakyti „aš ne prie ko“, tuo metu būsimas valstybės vadovas privalės būti „prie visko“, nes permainos ES veiks visą Lietuvos gyvenimą ir jau galima iš anksto pasakyti – ne visiems reformos patiks.
Bus streikuojama, mitinguojama, neatmestini ir įvairūs „geltonųjų liemenių“ variantai. Prezidentui dažnai teks ropštis į tribūną S.Daukanto aikštėje raminti tautos.
Prancūzijos prezidentas E.Macronas jau rodo pavyzdį. Ir dar nežinia, kuo jam tai pasibaigs. O kokiose gatvinių maršų kolonose dalyvaus suskilę britų politikai? Kuriuos Lietuva palaikys? Ar stovės „po medžiu“? Nepasiseks. Pro šalį jau žygiuos skubiai sugrįžusieji reikalaudami darbo ir duonos.
Tačiau pirmosios kritikos strėlės būsimam prezidentui skries sumažėjus ir visai prapuolus ES finansinei paramai. Faktiškai po metų nuo prezidentavimo pradžios. Niekam nė motais, kad gal čia ir ne prezidento daržas. Gyventojų mąstymas paprastas – anksčiau buvo geriau, kodėl dabar pablogėjo? Ne tą žmogų išsirinkome?
Beje, jei S.Skvernelis iš tikrųjų nori tapti prezidentu, į klausimą, kaip pasiruošta paramos iš ES staigiam liesėjimui, jau dabar reikėtų atsakyti. O juk tai vienas esminių pokyčių Lietuvos ūkiniame gyvenime.
Ispanai baigiantis paramos terminui taip prispaudė savo diplomatus, kad tie net namo bijojo grįžti, kol neiškovojo paramos pratęsimo dar trejiems metams.
O ką šiuo klausimu nuveikė Lietuvos diplomatai, Europos Parlamento nariai? Skaitau kai kurių kandidatų į prezidentus programas, vizijas ir stebiuosi: negi jie tikrai tikisi išsisukti nuo užsienio politikos standartiniais abstrakčiais samprotavimais?
Tiek to, palikime ramybėje nacionalinio saugumo klausimus, nes šia tema neverta tikėtis net menkiausio kandidatų pamąstymo „prieš plauką“, nesutampančio su oficialia dabartine Lietuvos pozicija.
Tai gali daryti tik nieko neturintys prarasti Kovo 11-osios Akto signatarai, pavyzdžiui, E.Bičkauskas per minėjimą Seime. Nors ir visuomenėje klausiama, kodėl reikia įsipareigoti skirti per 2 proc. BVP krašto gynybai, kai turtingos valstybės ir per pusę mažiau neišstena. Mūsų valdžia atsakė – reikia, ir viskas. Abejoju, kad kas nors iš kandidatų į prezidentus pradėtų ginčytis.
Niekas nesiginčys ir dėl Rusijos grėsmės. Vienas pretendentas į valstybės vadovus, nuolat apie šią grėsmę kalbėjęs, bet neatsargiai užsiminęs, kad su Maskva reikalingi ir „kitokie“ santykiai, buvo išbrauktas net iš kandidatų į kandidatus.
Užtat Kinijos atžvilgiu šiek tiek lengviau. Iš žiniasklaidos žinau, kad Europos Komisija ruošia dokumentą, įspėjantį dėl Kinijos ekonominės ekspansijos (ypač Balkanuose). Atrodo, kad ne visos ES valstybės narės tam dokumentui pritars. Pavyzdžiui, Italija jau prognozuoja „įsiterpti“ į Šilko kelio projektą.
Kaip turėtų pasielgti Lietuva? Nauda ar principai? Gigantiški Kinijos projektai Europoje daug ką vilioja. Būsimo mūsų prezidento laukia keblus uždavinys, ypač kai Kiniją gina Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Prezidentui teks aiškiau kalbėti ir apie ES ir JAV santykius. Paraginimo „gyvenkim draugiškai“ nepakaks. JAV projekto „Nord Stream-2“ dalyviams ruošia sankcijas. Vokietijos vadovams tai labai nepatinka. Lietuva dabar yra prieš projektą.
Ar naujas Lietuvos vadovas, norėdamas stipresnio Vokietijos palaikymo ES permainų metu, pakeis nuomonę? Juo labiau kad „srautas“ vis tiek tekės. O jeigu Lietuvos pozicija pasikeis, kaip į tai reaguos nemaža dalis mūsų politikų? Akivaizdu – visiems geras nebūsi. Gali tekti net konfrontuoti. Tačiau tada jau reikia pamiršti tautos vienijimą.
Pretekstas jau yra. Tai premjero S.Skvernelio laiškas Minskui. Manau, jog drauge su premjeru visa Lietuva supranta, kad atominė elektrinė Astrave bus baigta statyti. S.Skvernelio „pasiūlymas“ Baltarusijai reiškia tik viena – signalas, kad jam tapus Lietuvos prezidentu dabartinė Vilniaus pozicija Minsko atžvilgiu pasikeistų.
Tačiau svarbiausias būsimo Lietuvos prezidento rūpestis bus „Brexit“ – jo pasekmės ne tik imigrantams iš Lietuvos, bet ir mūsų valstybei.
Galimi du variantai. Pamačiusi, koks chaosas kyla ES narei traukiantis iš Bendrijos, ES imsis likusių narių greitesnės integracijos ir susitelkimo politikos. Kitas kelias – pamažu išsivaikščioti. Vidurinio kelio variantams šansų nedaug. ES artėja prie aiškaus pasirinkimo: arba – arba. Kurį „arba“ pasirinkti, įtikinėjant politikus bei tautiečius, ir teks spręsti prezidentui.
Manau, rinkimus laimės kandidatas, kuris bus už pirmą „arba“ – greitesnę integraciją. Savaime suprantama, jis turės daug priešininkų. Todėl, kad tai jau bus ne teorinis kaip iki šiol, o praktinis Lietuvos ateities klausimas. Atsakyti į jį ir bus prezidento misija.
Išskirtinės svarbos – prezidento santykiai su Vyriausybe ir Seimu. Ir vaikui aišku, kad aukščiausioje valstybės pozicijoje reikia asmens, kuris sugebėtų tuos santykius sutvarkyti taip, kad nepakliūtume į nuosavą „brexitą“.
