Bet koks premjero krustelėjimas sutinkamas kaip nusišnekėjimas.
Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad jis visiškai nekompetentingas ir neturi būti renkamas prezidentu.
Net visada koja kojon su prezidente žengęs užsienio reikalų ministras L.Linkevičius jau praranda kantrybę. Jis nelauktai aštriai atsikirto konservatoriams aiškindamasis Seime dėl premjero Minskui pasiūlyto vadinamojo „plano chuligano“.
Žinoma, rimtai vertinti S.Skvernelio siūlymo Baltarusijai beveik baigtą statyti Astravo atominę elektrinę (AE) pertvarkyti į dujinę neišeina.
Matyt, tai labiau Lietuvos rinkėjų ausiai skirta iniciatyva, suprantant, kad per vėlu sustabdyti daugiau kaip 10 mlrd. dolerių kainavusį rusų atominį projektą Vilniaus pašonėje, o ir konservatorių užkeikimai, kad Astravo AE išvis neturi pradėti veikti, tėra tuščias oro virpinimas.
Iš esmės tiek reikalavimai nušluoti Astravo AE, tiek siūlymas perstatyti ją į dujinę vienodai nerealūs. Premjero „planas chuliganas“ – toks pat viešųjų ryšių žaidimas, kaip ir konservatorių užmojai nupūsti atominį monstrą.
Regis, Linas Linkevičiaus replika konservatoriams, kad „Lietuvos politika niekuo nesikeičia ir ko jūs čia šūkaujate visą laiką“ pataiko į dešimtuką – S.Skvernelis nesiūlo atsisakyti principinės nuostatos, jog Astravo AE nesaugi ir reikia blokuoti jos elektros energijos tiekimą.
Kirsdamas opozicijai L.Linkevičius pataikė ir į prezidentę. Juk D.Grybauskaitė pirmoji, S.Skverneliui vos užsiminus apie siūlymą Minskui, nelaukdama paaiškinimų, pratrūko, kad neleis prekiauti Lietuvos žmonių saugumu.
Bet smarkiausias L.Linkevičiaus kirtis – kad būtent 2008–2012 metais šalį valdę konservatoriai yra labiausiai atsakingi už Astravo AE. Tai patvirtina faktai – sąlygos baltarusių projektui susidarė, kai buvo palaidoti Lietuvos naujos atominės elektrinės Visagine planai.
Statybos ketino imtis Gedimino Kirkilo Vyriausybės su privačiu verslu sukurta bendrovė LEO.LT, bet konservatoriai prieš ją surengė tikrą kryžiaus žygį ir atėję į valdžią 2009 metų rudenį bendrovę likvidavo. Čia jie veikė ranka rankon su prezidentą Valdą Adamkų pakeitusia D.Grybauskaite.
Beje, Lietuva, laiku suskubusi statyti naują AE, ko gero, dar būtų galėjusi prašyti Briuselio iki statybų pabaigos leisti eksploatuoti antrąjį Ignalinos AE bloką, o tai būtų atvėrę galimybę ir sutaupyti.
Vis dėlto kurį laiką dar buvo pučiami muilo burbulai, kad AE Visagine statys japonų bendrovė „Hitachi“. Tai trukdė Lietuvos valdžiai kelti triukšmą, kai ir Minskas užsimojo pasistatyti AE šalia Vilniaus.
Praleista galimybė, kai į Astravo AE rusai dar nebuvo investavę milijardų dolerių, tartis su Minsku, kad ši elektrinė bent jau nebūtų statoma šalia Vilniaus. Bet nueita kitu keliu – L.Linkevičius tai priminė tuomečių Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybių komunikatų dėl bendradarbiavimo atominės energetikos srityje citatomis.
Veidmainiškos ašaros liejamos ne tik dėl Astravo AE projekto. Ko verti D.Grybauskaitės kaltinimai, kad premjero vizitas Izraelyje padarė daugiau žalos, nei davė naudos, todėl, kad jis neapsilankė Palestinoje?
Juk ji pati pakenkė santykiams tiek su Lietuvai svarbiu Izraeliu, tiek su Vašingtonu, kai nurodė mūsų diplomatams Jungtinėse Tautose balsuoti už rezoliuciją, smerkiančią JAV sprendimą perkelti ambasadą į Jeruzalę.
Dauguma Vidurio Europos šalių diplomatiškai susilaikė, o Lietuva parėmė Vokietijos ir Prancūzijos inicijuotą dūrį Vašingtonui.
Toks JAV ir Izraelį erzinantis abejotinas žingsnis nebuvo aptartas su Vyriausybe.
Vertėtų prisiminti ir kaip D.Grybauskaitė atsisakė vykti į JAV prezidento Baracko Obamos rengtą susitikimą su Rytų ir Vidurio Europos lyderiais Prahoje, o vėliau, kai jai ilgam buvo užtrenktos durys į Vašingtoną, ėmė išsijuosusi pataikauti Baltųjų rūmų šeimininkams.
Tokia pat nenuosekli ir prieštaringa buvo baltarusiška politika. Iš pradžių ji puolė bendrauti su tada ES lyderių ignoruojamu Aliaksandru Lukašenka, vyko su vizitu į Minską, tik dėl nieko nesusitarė.
Dar daugiau žalos D.Grybauskaitė pridarė sugadindama jos pirmtako V.Adamkaus palaikytus gerus santykius su Lenkijos vadovais. Buvusio užsienio reikalų ministro A.Valionio teigimu, ji jau per pirmą susitikimą atstūmė mūsų šaliai itin palankų lietuvių kilmės prezidentą B.Komorowskį, ėmusi jam priekaištauti lenkų tautinės mažumos klausimais.
Ne prezidentė, o S.Skvernelis sugebėjo pralaužti įšalo su Lenkija ledus, kai susitiko su faktiniu šios šalies politiniu lyderiu J.Kaczynskiu ir premjere B.Szydlo, o netrukus – su ją pakeitusiu M.Morawieckiu.
D.Grybauskaitės valdymo metais atšalo santykiai ir su latviais.
Ji neįstengė nuvykti į Rygą kaimynams švenčiant valstybės 100-metį, bet, tarsi tai pamiršusi, dabar žeria priekaištus S.Skverneliui, kad jis latvius pavadinęs mūsų konkurentais.
Tiesmukas S.Skvernelis pasakė šventą teisybę – su latviais konkuruojame dėl uostų krovos, užsienio investicijų. Tiesa, varžytis reikia – ne kaišiojant pagalius, o derantis, ieškant kompromisų.
Gal premjero mintys jo kritikams neatrodytų kaip tarptautinė gėda, jei jie dažniau pasižiūrėtų į veidrodį – pamatytų, kad jiems labai tinka patarlė „juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
