L.Pernavas neslepia, kad svarstytų poste likti ir antrą kadenciją, tačiau kritikuoja prieš jį pasisakančias profesines sąjungas.
„Ką aš matau, tai dvi ponios aiškiai žaidžia politiką. Aš šios politikos tikrai nežaisiu ir į žaidimus tikrai nesivelsiu“, – sako generalinis komisaras.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir L.Pernavo pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Komisare, kadencija jūsų eina į pabaigą, apie pusę metų liko. Ką ketinate veikti?
– Pabaigti kadenciją. O po to net nesu apsisprendęs, ką veiksiu. Dabar pagrindiniai dalykai yra pabaigti tai, kas yra pradėta. Užtvirtinti reformas, kurios buvo padarytos, nes tai yra labai svarbu. Kalbu apie mūsų mąstymo pakeitimą, nes santykinai lengva buvo lengva pakeisti tvarkas, instrukcijas ir panašiai, tačiau pačio mąstymo pakeitimas nėra toks lengvas dalykas.
Prieš kurį laiką mes buvome jėgos struktūra, svarbu buvo sulaikyti, akcentą dėdavome asmeniui, kuris padarė nusikaltimą ar tam tikrą pažeidimą. Dabar mes kalbame, kad esame organizacija, kuri gina, saugo, padeda, kuri orientuojasi į nukentėjusį asmenį. Labai svarbu, kad visi tai suprastume ir visi į tai orientuotumėmės.
– Per tuos 5 metus jums nepavyko pakeisti mąstymo?
– Manau, kad pavyko pakeisti, bet gyvenimas nestovi vietoje ir toliau judame į priekį. Matome, kad reikia nuolat tobulėti, mokytis.
– Jūs pats laukiate kadencijos pabaigos?
– Aš jos nei laukiu, nei nelaukiu. Laikas eina. Faktas, kad laikas prabėgo labai greitai, atrodo, kad tik vakar pradėjau dirbti šiose pareigose, tačiau faktiškai 4,5 metų praėjo. Bet tas laikas prabėgo greitai, nes buvo daug darbų padaryta,
– Jūs nelaukiate kadencijos pabaigos, o profsąjungos jūsų kadencijos pabaigos laukia.
– Tai šaunu, viskas tvarkoje, ji kažkada ateis anksčiau ar vėliau ir dėl to tikrai nei kažko pergyventi, nei jaudintis nereikia. Reikia suprasti, kalbant apie mano kadenciją ar jos pabaigą, aš tikrai nematau priežasčių, kodėl negalėčiau dirbti antrą kadenciją.
Tačiau objektyviai reikia suprasti du dalykus. Pirma, aš tikrai nesiveržiau ir nesiveržiu – užimti pareigas, užimti antrą kadenciją. Antra, šį sprendimą priims politikai. Ne nuo manęs priklauso šis sprendimas.
– Pareigūnų bendruomenės nuomonė taip pat yra svarbi. Jums turbūt nėra tas pats, ką galvoja jūsų kolegos? Kol kas profesinių sąjungų, kurios atstovauja pareigūnus, nuomonė tokia: jie nenorėtų, kad būtumėte skiriamas antrai kadencijai.
– Tada reikėtų kalbėti apie kelis labai aiškius dalykus. Pirma, kiek narių atstovauja profesinės sąjungos. Šiai dienai turbūt 2-3 savaičių duomenys rodė, kad profesinėse sąjungose yra 1120 policininkų.
– Bet jūs nežinote visų policininkų nuomonės. Gal jums tiesiog į akis nepasako kažko?
– Nėra tikslo klausti tos nuomonės ir kalbėti apie tai, nes tai priklauso ne nuo manęs, o politikų, galbūt politikams yra labai svarbu žinoti policininkų nuomonę. Bet grįžtant prie profsąjungų, ką aš matau, tai dvi ponios aiškiai žaidžia politiką.
Aš šios politikos tikrai nežaisiu ir į žaidimus tikrai nesivelsiu. Mes esame tikrai labai atviri, kalbu apie mūsų bendruomenę, mane, mano komandą, pavaduotojus. Esame aplankę ir kai kuriuos komisariatus ne po kartą, kalbėjomės su darbuotojais, bendraujame tiesiogiai, betarpiškai telefonu, elektroniniais laiškais, asmeninių susitikimų metu, turime „Facebook“.
Aš turiu „Facebook“, „Instagram“ paskyras, gaunam tikrai daug laiškų ir galiu drąsiai pasakyti – nebuvo nė vieno laiško, skambučio, kreipimosi ir susitikimo, kurio aš nepriimčiau ar į kurį neatsakyčiau. Aš mėgstu ne šūkius, lozungus, o konkrečius darbus.
– Ir nemėgstate kritikos.
– Aš mėgstu konstruktyvią kritiką. Aš nemėgstu lozungų ir matau, kad bendruomenė nemėgsta lozungų, abstrakčių šūkių. Tą patį rodo skaičius, kiek narių yra profesinėse sąjungose. Kažkada buvo daugiau negu 3 tūkst., šiandien jų yra per 1000. Matau, kad policininkai vertina realius darbus, o ne šūkius ir lozungus.
– Pacituosiu, kaip kai kurių profsąjungų vadovai kalba, konkrečiai Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas Vladimir Banel sako: „Tačiau vargu ar galima buvo tikėtis kažko kito žinant, kad bicepso dydį ir pozavimą sporto salėje generalinis komisaras vertina labiau nei smegenų tūrį, žinias ir patirtį.“ Nemalonu, girdint tokius dalykus?
– Aš vertinu labai paprastai. Kiekvienas tokius dalykus vertina ir rašo pagal savo sugebėjimus ir mąstymo lygį. Du dalykai, kurie šiuo atveju yra svarbūs. Manau, kad to išsilavinimo man pakanka. Aš esu baigęs Lietuvos policijos akademiją, Vilniaus universitetą – sėkmingai pabaigęs. Manau, kad žinių ir patirties, nes jau 20 metų dirbu policijoje, man tikrai pakanka.
Tai, kad einu į sporto salę, sportuoju, man tikrai dirbti netrukdo. Aš sporto salėse esu sutikęs daug protingų, išsilavinusių žmonių, kurie ten nueina, būna, bendrauja su manimi. Turiu progą pasišnekėti ir matau, kad sportas jiems taip pat netrukdo. Žmogus, kuris nesupranta ar, galėčiau pasakyti, yra visiškai kvailas, gali taip sakyti, kad sportas gali trukdyti darbui. Aš manau, kad sportas padeda darbui.
– Gal norima pasakyti, kad ne sportas trukdo darbui, o kad jūs didesnį dėmesį kreipiate į tai, kaip atrodote, labiau į savo hobį, negu profesinę veiklą. Gal pareigūnai taip jaučiasi, kad jūs lyg per daug sau leidžiate šioje srityje?
– Kas yra per daug. Aš einu sportuoti, kai pabaigiu savo darbą. Tai būna ir 20, ir 21, ir 22 val. vakaro. Taip, galbūt tai ne visiškai sveika, bet aš skiriu savo pomėgiui laiką, kai aš padarau darbą 100 proc.
Man darbas yra pirmoje vietoje, o sportas yra antroje vietoje. Tai, kad matomumas yra, kad aš sportuoju – taip, jis yra, bet aš nesiruošiu nuo nieko slėpti. Ir džiaugiuosi, kad mūsų bendruomenėje yra daug daugiau žmonių, kurie sportuoja, sveikai, aktyviai gyvena ir kurie yra pasikeitę.
– Kai kam atrodo, kad kai jūs taip save pozicionuojate, esate pasipūtęs, kai kurie dar sako siautėjantis.
– Tai yra lozungai, niekuo nepagrįsti faktai. Kai klausiu, o ką tai reiškia, man niekas negali pasakyti.
– Jūs nežinote, kas yra pasipūtęs žmogus?
– Aš suprantu, kuo pasireiškia mano siautėjimas. Sunku pasakyti, man nėra kaip komentuoti. Kai buvo paminėta, kad aš per metus 2016 m. buvau 380 komandiruočių, kaip leidau 120 tūkst. eurų, paskui antrą kartą buvo pasitaisyta, trečią kartą taisytasi. Tie patys žmonės turėtų mąstyti, ką jie šneka.
– Esate sau atsakęs, kodėl jūsų nemėgsta? Kodėl jums nepavyksta rasti kontakto su profesinėmis sąjungomis? Turbūt būtų lengviau dirbti, jeigu jums pavyktų užmegzti draugiškus santykius, bet kažkodėl jūsų nemėgsta.
– Su didžiąja dalimi profesinių sąjungų ir jų narių yra tikrai geri ir draugiški santykiai. Mes turbūt turėtume atskirti visas profesines sąjungas nuo kelių asmenybių, kurioms galbūt aš nepatinku. O galbūt nepatinku dėl to, kad aiškiai pasakiau, ką darysiu ateidamas į šias pareigas, tai buvo viešai pasakyta: bus atlikta reforma, kas bus pakeista, atlikta, bus skirtas dėmesys visuomenei, kad pasitikėjimas ir toliau augtų, kad greičiau atvyktume į įvykio vietas, skirtume didesnį dėmesį nukentėjusiems, kad policijos pareigūnų atlyginimas bus padidintas, pagerintas aprūpinimas.
Aš tą ir dariau. Jie norėjo, matyt, kažko kito ar kad aš kažko nedaryčiau, ar daryčiau dalykus, kurie nenumatyti įstatyme. Yra įvairių populistinių lozungų ir norų, bet reikia suprasti, kad mes galime daryti tik tai, kas numatyta įstatyme.
– Jūsų manymu, jiems nepatinka tai, ką darote, ar visgi jūs, kaip asmenybė? Nesu girdėjusi apie buvusius generalinius komisarus tokių epitetų, kurie į jūsų pusę skrenda. Labiau kalba ne apie jus, kaip vadovą, bet jus, kaip asmenį.
– Man sunku atsakyti, reiktų jų pačių paklausti, kas labiau nepatinka. Ar tai, ką aš darau, ar aš, kaip asmenybė. Bet tik matau, kur yra problema sprendžiant tam tikras problemas. Kai problema yra jau ne konkretus sprendžiamas klausimas, o asmenybė, tada koncentruojamasi į asmenybę.
Tada tie vartojami epitetai „siautėjantis“ ar dar kažkoks – nežinau, ką jie reiškia ir dėl ko taip yra sakoma. Tada labai sudėtinga kalbėti apie konkrečią problemą, nes problema ne dalykas, o asmenybė. Šiuo atveju, kaip suprantu, aš.
– Komisare, minėjote, kad norėtumėte padirbėti antrą kartą kadenciją. Kodėl?
– Ne taip minėjau. Minėjau, kad galėčiau, jeigu bus suteikta tokia galimybė. Turiu minčių, idėjų, ką dar galėtume padaryti. Tik dėl to.
– Nesinori kitur savęs išmėginti? Anglų kalbą šiaip sau mokotės, ar turėdamas omenyje kažkokius postus, kur reikės tos kalbos?
– Dėl išmėginimo – faktas, kai ateis laikas, kai paliksiu šias pareigas, matyt, kažką naujo ir išmėginsiu. Kas tai bus, šiandien negaliu atsakyti. Ne dėl to, kad nenoriu, bet tikrai kol kas nesu apsisprendęs. Dėl anglų kalbos – ji man reikalinga kasdieniame darbe.
– Jūs 5 metus dirbate generaliniu komisaru. Mokytis pradėjote paskutinį pusmetį, kai iki kadencijos galo liko keli mėnesiai.
– Aš mokiausi ir anksčiau šiek tiek, savarankiškai – tiek, kiek galėjau. Todėl ir dabar mokausi jau ne pirmame, o antrame lygmenyje. Prieš pradėdamas mokymus išsilaikiau egzaminą, to testo metu man nustatė antrą lygmenį – aš esu pažengęs vartotojas. Tiek, kiek galėjau, tiek mokiausi. Bet buvo daroma daug darbų, atliekama policijos reforma, kuri 3 kartus buvo stabdoma. Laiko anglų kalbai tada iš tikrųjų nebuvo.
– Dabar atsirado.
– Dabar šiek tiek atsirado.
– Čia irgi dar vienas priekaištas jums – mokytis anglų kalbą darbo valandomis. Ne kiekvienas iš mūsų galim sau tai leisti.
– Žinot, neseniai buvau prisijungęs prie kompiuterio, mes turim ir nuotolinius mokymus. Pažiūrėjau, kiek policininkų mokosi darbo dienomis. Berods, tada skaičius buvo apie 450-460. Policijos pareigūnai irgi mokosi darbo dienomis, įvairiuose mokymuose, nuotoliniuose mokymuose Policijos mokyklose, kitose mokymo įstaigose, su kuriomis mes esame sudarę sutartis.
Už tai yra apmokama, skiriamas transportas ar apmokama atvykimą ar nuvykimą iš tų mokymų. Skatinau, skatinu ir tikrai skatinsiu visus policijos pareigūnus mokytis, tobulėti ir jokiu būdu nesustoti. Tai labai paprasta. Jei mokymai būtų organizuojami 17-20 val. ar 17-22 val. vakaro, aš mokyčiausi tuo metu.
– Sportuojate jūs tuo metu.
– Aš sportuoju tada, kada galiu. O mokymai organizuojami dienos metu, 6 valandas. Tai yra ne man asmeniškai, ne policijai organizuojami mokymai. Jie organizuojami Karo akademijoje, yra nustatytas laikas ir aš negaliu pasirinkti laiko, kuriuo mokytis.
Todėl aš dirbu prieš tai, ir po to. Tarkime, vakar pabaigiau 5 minutės po 24 val. Bet tai mano asmeninis reikalas. Aš žinau užduotis, kurios man duotos, suformuluotos, dėl kurių su ministru esame sutarę, ką kiekvienais metais turiu padaryti, ir aš tą darau.
– Jūs minėjote, kad dar norėtume keisti mąstymą. Koks šiandien yra policijos pareigūnas?
– Jis tikrai yra pasikeitęs. Žinot, turėjau tokią diskusiją su policininkais, vienas iš vyresnių policininkų, kurį seniai pažįstu, klausė: „Kur mes einame? Mes buvome jėgos struktūra, mūsų bijodavo, mes sulaikydavome, pargriaudavome ir antrankius uždėdavome. O dabar mes esame institucija, kuri daugiau teikia pagalbą, kuri gina, saugo, padeda.
Žmonės nebijo prieiti prie mūsų, pasiklausti kelio, paprašyti pagalbos, vaikai gatvėje fotografuojasi su mumis, jie visiškai mūsų nebijo. Ar tikrai mes tinkamu keliu einame?“ Aš noriu, kad kiekvienas policininkas suprastų, kad tikrai mes tinkamu keliu einame ir kad nė vienas žmogus neturėtų bijoti prie mūsų prieiti, paklausti kelio, paprašyti pagalbos.
Tuo labiau, vaikas. Priešingai, aš skatinčiau, kad būtume pirmi asmenys, prie kurių prieis, esant reikalui suteikti pagalbą, pasiklausti. Turbūt reikėtų iki galo tą dalyką padaryti ir tai labai svarbu. Kai žmonės mūsų nebijos, kai mumis visiškai pasitikės, tai mes tikrai turėsime daug daugiau informacijos. Tų pavyzdžių jau pakankamai daug turime.
Vienas iš paskutinių, kai buvo Kauno rajone iššaudyta šeima, kai asmuo buvo sulaikytas per šiek tiek daugiau nei 20 valandų. Ir buvo sulaikytas vieno iš pilietiškų asmenų pagalba, kuris pamatė „Facebook“ paskelbtą informaciją, priėjo prie policijos ekipažo, kuris budėjo greta, ir po 1 minutės tas asmuo buvo sulaikytas.
Neaišku, kur jis šiandien dienai būtų, jeigu ne tas asmuo. Skatinu ir skatinsiu, kad žmonės mumis pasitikėtų, pasitikėjimas būtų abipusis. Čia turbūt vienas svarbiausių dalykų ir raktinis žodis yra pasitikėjimas. Ne baimė.
– Bet yra pavyzdžių, kai pareigūnai negerbia policininko vardo. Turiu omenyje pastaruoju metu vieno iš jūsų kolegos tam tikrus pasisakymus „Facebook“, vėliau buvo susirašinėjimai, keisti pokalbiai. Yra toks posakis: šaukštas deguto visą medaus statinę pagadina.
– Žinau, apie ką jūs kalbate. Bet aš priešingai, noriu pasidžiaugti tokiu atveju. Ne tuo, kas buvo parašyta, kalbėta, bet tuo, kad policininkai nebijo kalbėtis, kad diskusijas matys policijos vadovai. Čia yra svarbiausia.
Tik tokių diskusijų dėka ar dėka jų mes galime matyti, kas vyksta mūsų sistemoje, kur mes turime tam tikrų problemų, spragų ir ką mums reikėtų keisti. Kai viskas sekasi, mes atvirai pasakome, kai turime bėdų, kai prisidirbam, kaip šiuo atveju, mes irgi pasakom. O tas pasitikėjimas, ypač abipusis, yra svarbiausia.
Ir šiuo atveju, jeigu tokius atvejus bandysime slėpti, sakyti, kad jūs kažkur diskutuokite, kad niekas nežinotų, ir aš nežinosiu. Tai jeigu nežinosiu bėdų, kurios yra mūsų bendruomenėje, o bėdų buvo, yra ir visada bus, kitaip ir negali būti, tai mes jų negalėsime spręsti. Taip, galbūt kažkas ne taip pasakė, išsireiškė, kažkam iš šono ne taip atrodo, bet pagrindinis dalykas – nebijoti kalbėti, girdėti vieni kitus, suprasti, matyti problemas, kurios yra, ir jas spręsti.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
