V.Landsbergis teisingai sako, kad bylą dėl Sausio 13-osios reikia (reikėjo) kelti ir M.Gorbačiovui, o jo biografą A.Gračiovą pakviesti liudyti.
Mitas, kad M.Gorbačiovas „miglotai žinojo“, ką Kremliuje suplanuoto perversmo Lietuvoje dienomis veikė KGB ir kariuomenė, buvo sukurtas vėliau, gelbėjant jo autoritetą. Tiesą sakant, tuo mitu kai kas dar tiki iki šiol.
Iš tikrųjų irstančios imperijos vadovas buvo „online“ visų tragiškų įvykių metu. Pats juos ir aprobavo. Ir net, priešingai nei rašo A.Gračiovas, norėdamas sušvelninti savo šefo atsakomybę, nenumojo ranka į gundytojų D.Jazovo ir V.Kriučkovo reikalavimą imtis griežtų priemonių Lietuvos atžvilgiu, neva „darykit, kaip išmanot“, bet įdėmiai sekė visą perversmo eigą. Ir negalėjo kitaip elgtis, nes tai buvo didelio užmojo su didelėmis tarptautinėmis pasekmėmis veiksmas.
Mano manymu, nuteistasis M.Golovatovas Rusijos propagandinėje V.Solovjovo televizijos laidoje (2019 03 27) sako tiesą atsakydamas į klausimą, kaip „Alfa“ atsidūrė Vilniuje: „Gavau įsakymą iš KGB vadovo V.Kriučkovo, kuris savo ruožtu gavo leidimą iš politbiuro.“
Aiškindamas kitus kariškių veiksmus ir kalbėdamas apie aukas M.Golovatovas atvirai įžūliai meluoja, bet pasakojant, kas buvo perversmo užsakovas, jam nėra reikalo meluoti. Kad ir kaip greitai aižėtų imperijos pamatai ir braškėtų valstybės sienos, kol egzistuoja įstatymai ir sprendimų priėmimo tvarka, jos kariškiai laikosi.
Tuo metu Rusijoje buvo daug netvarkos, taip pat ir aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, bet nebuvo anarchijos, kad gauja sąmokslininkų susitartų tarpusavyje ir nuvažiavę į „maištininkų kraštą“ (taip M.Golovatovas vadina ano meto Lietuvą) darytų savo tvarką.
Jėga grąžinti Lietuvą į SSRS buvo M.Gorbačiovo ir jo aplinkos sprendimas. Net neabejoju, kad tiek D.Jazovas, tiek V.Kriučkovas, tiek kiti „akcijos“ organizatoriai apsirūpino visais reikiamais dokumentais nelikti, „jeigu kas“, kraštiniais. Nenustebčiau, jeigu laikui bėgant tie dokumentai ir viešai pasirodytų.
Gana objektyviai apie šį laikotarpį ir M.Gorbačiovo laikyseną yra parašęs istorikas R.Medvedevas savo antigorbačiovinėje knygoje „Sovietų Sąjunga“ (2015 m.).
Taigi kas yra pagrindinis Sausio 13-osios organizatorius ir atsakingiausias asmuo, nekelia jokių abejonių, ir M.Gorbačiovo vieta tarp kaltinamųjų.
Deja, istorija pilna paradoksų. Į kaltinamųjų suolą M.Gorbačiovą siunčia ne tik V.Landsbergis, bet ir (nors ir dėl nuosavo kailio) nuteistieji M.Golovatovas, D.Jazovas, užuominomis V.Uschopčikas, o drauge, jau visai dėl kitų priežasčių, šiuolaikiniai „tikrosios Rusijos“ patriotai.
Pastarieji kaltina M.Gorbačiovą ir SSRS sugriovimu, o drauge su B.Jelcinu (nesvarbu, kad abu buvo nesutaikomi priešai) – tėvynės išdavimu, reikalauja pradėti teismo procesą.
Kas žiūrėdamas rusiškas propagandines laidas nebijo užsikrėsti „tymais“, jau seniai galėjo pastebėti vis labiau stiprėjančią abiejų politikų, stovėjusių ir iš dalies paskatinusių Rusiją keistis į žmogišką valstybę, kritiką. O gal jau ir nebe kritiką, o tiesmukišką trypimą į purvą.
V.Putinas jau yra sakęs (ir dėl to plačiai cituojamas), kad SSRS griuvimas yra katastrofa. Tačiau aiškesnio M.Gorbačiovo vertinimo nesu girdėjęs. V.Putinas apie B.Jelciną, kaip savo karjeros geradarį, niekada kritiškai ir nekalbės. Tačiau vieša paslaptis, kad tai, kas manoma, bet nepasakoma, išdėstoma propagandinėse laidose.
Aktyviausi M.Gorbačiovo kritikai dažnai susirenka V.Solovjovo vedamose TV laidose. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais rečiau, nes pagrindinė tema yra prezidento rinkimai Ukrainoje. Vis dėlto šio trečiadienio „debatuose“ buvo rasta laiko skubiai reaguoti į Lietuvos pranešimą apie Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Sausio 13-osios byloje. Pakviestas ir nuteistasis M.Golovatovas.
Nesigilinant į laidos detales ir nepradėjus mintyse beprasmiškai ginčytis su kalbėtojais, tiems, kuriems bloga tokias laidas žiūrėti, galima pranešti, kad daugiausia pylos vėl gavo M.Gorbačiovas. Ne už tai, kad organizavo perversmą Lietuvoje, nors taip ir įvardijo, bet už „didžiąją neišperkamą nuodėmę“ – imperijos sugriovimą.
Net buvo pasiūlyta M.Gorbačiovui pasielgti vyriškai – nuvykti į Lietuvą, prisipažinti organizavus žudynes ir vietoj nuteistųjų pasiūlyti save. Keista ar ne, bet buvo užsipulta ir dabartinė Rusijos valdžia, pasyviai ir vangiai stebėjusi rezonansinį teismo procesą Lietuvoje ir iki paskutinio momento nesugebėjusi „tinkamai“ reaguoti.
Kremlius buvo paragintas kuo skubiau surasti būdą du ne už akių nuteistuosius grąžinti į tėvynę, imtis ekonominių sankcijų prieš Lietuvą, atsisakyti bet kokio tranzito per mūsų valstybę, pažeminti diplomatinio atstovavimo Lietuvoje lygį.
Galima į šias kalbas, kaip ir į daugelį panašių, numoti ranka, galima vėl uždrausti kanalą metams ar net visiems laikams, bet vis tiek jie formuoja žmonių nuomonę Rusijoje, o lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Prisiminus, ką visai neseniai Rusijos propaganda paskelbė apie pokarį Lietuvoje ir trėmimus „prabangiuose“ vagonuose su mielaširdingomis medicinos seselėmis, nenuilstama KGB globa, akivaizdu, kad informacinis karas sukasi naujomis ciniškomis apvijomis.
Kariaujama ne vien prieš Lietuvą ir panašius į mus, kariaujama ir prieš tuos, dėl kurių politikos, bent jau pradiniu laikotarpiu, nesvarbu, dėl kokių motyvų, galėjome išeiti į laisvės kelią.
Ar tikrai, be mūsų teisėtų ir teisingų kaltinimų M.Gorbačiovui, neprireiks ieškoti žodžių, kaip jį apginti? Pritariu V.Landsbergiui – istorija tik prasideda.
