Kiek mes išmanome savo istoriją, būtent Kauno istoriją, kuri turėtų būti
svarbi patriotiškai nusiteikusiam kauniečiui? Na, Kaunas -- Lietuvos
širdis, tautiškumo rezervatas priverstinio sovietinio internacionalizmo
laikais ir panašūs dalykai. Kai kuriems jie net aktualesni šiais
pasaulio suvienodėjimo (taigi globalizacijos) laikais, kitiems, ypač
daliai jaunimo, nebeaktualūs ir nebeįdomūs.
Žinoma, kauniečiams iš esmės istorija yra svarbus savasties ženklas,
ypač tarpukario istorija. Legendos apie Mažąjį Paryžių, prancūziško
konjako upes "Metropolyje", krupniko ežerėlius Konrado kavinėje,
Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniausko šlagerius, Danieliaus Pomeranco
orkestrą ir visi kiti tarpukario naratyvai, kurie visiškai kaunietiški,
nors tų laikų pasakojimai galėjo būti kilę iš Panevėžio, Šiaulių ar dar
kito miesto, tik, aišku, ne iš Vilniaus.
Štai kas įdomu: jei net istorija besidomintį dažną kaunietį
paklaustume, kurią istorinę asmenybę jie geriau žino -- prancūzų
imperatorių Napoleoną Bonaparte'ą ar Kaune gimusį ir augusį filosofą
Emanuelį Leviną, atsakymas veikiausiai būtų Napoleono naudai.
Be abejo, Napoleonas politinės istorijos prasme yra didesnio žinomumo
pasaulinio lygio veikėjas nei filosofas E.Levinas. Bet konkrečiai
Kaunui jis yra svarbesnis, bent jau idealybės prasme.
Negalime priekaištauti, kad Kaune vienas reikšmingiausių XX a. prancūzų
mąstytojų E.Levinas, padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinėms etikos
teorijoms, užmirštas. Nors prisimintas palyginti neseniai, prieš gerą
dešimtmetį, jo vardu Kaune pavadinta gatvė ir skveras, o netrukus
istorinės asmenybės atminimas taps dar labiau matomas -- jį garsins
Kaune kuriamas E.Levino centras.
Neseniai Kaune surengta tarptautinė konferencija "Emanuelis Levinas:
gyvenimas ir kūryba".
Konferencijoje dalyvavo filosofo sūnus, garsus prancūzų pianistas ir
kompozitorius M.Levinas, pranešimą skaitė jo žmona, Sorbonos
universiteto profesorė D.Cohen-Levinas.
Įdomus faktas: tarpukario "Kauno Lietuvos" laikais daugelis Lietuvoje
gyvenusių žydų litvakų "prisisegė" prie savo pavardžių lietuviškas
galūnes. Tokios gramatinės formos pavardę E.Levinas išlaikė net išvykęs
į Prancūziją. Ir ne tik jis, gimęs ir augęs Kauno žydų šeimoje
Lietuvoje.
Net jau ne Lietuvoje gimę ir su mūsų šalimi jokios jungties neturėję
prancūzų kino pažibos broliai Michelis ir Serge'as Hazanaviciai išlaikė,
gerbdami tėvų kilmę, lietuviškas pavardžių galūnes. S.Hazanavicius mums
geriausiai pažįstamas iš tituluotos kino juostos "Artistas".
Taip, tarpukariu Europa atėjo į Kauną, bet ir Kaunas atėjo į Europą,
palikdamas ten iki šiol matomą pėdsaką. Ir jei jau toliau kalbėtume
apie Kauno ir Prancūzijos ryšius, Napoleono, aišku, užmiršti nederėtų.
Jau vien todėl, kad palei Jiesią aukštai iškilusi, irgi legendomis
apipinta, turistų lankoma Napoleono kalva.
Pagal populiarų pasakojimą, būtent nuo šios kalvos garsus prancūzų
mušeika pro žiūroną apžvelgęs Nemuno pakrantes ir pasirengęs pradėti
lemtingą žygį prieš Rusijos imperiją. Nes toji imperija prasidėjusi nuo
Kauno, taigi irgi nuo užgrobtos, šiuo atveju rusų caro, žemės.
Bet neva iš kalvos krūmynų kiškis tada perbėgęs kelią ar kepurė prancūzų
imperatoriui į Nemuną įkritusi, ar dar kažkoks nesėkmę pranašaujantis
ženklas pasirodęs. Tačiau, kaip žinoma, Napoleono žygio į Rusiją
pradžia Kaune buvo visai kitokia, nei pasisuko atvykus į Maskvą.
Kai pagalvoji, kad tokia galinga ir politinės minties požiūriu pažangi
Prancūzijos imperija pražuvo dėl kažkokio geopolitiškai nebrandaus,
galimai rusams parsidavusio pakaunės kiškio kaltės...
Ar už tokią Lietuvą mes kovojome? Tiesą sakant, už kokią Lietuvą kovojo
mūsų protėviai 1812 metais Kaune prasidėjusio Napoleono žygio laikais,
klausimas yra pernelyg akademiškas ir šiuo atveju nesvarbus. Įdomi pati
legenda ir kalnas kauniečiams bei turistams įdomus, tik ilgą laiką jis
stūksojo apleistas, ištrupėjusiais laipteliais, krūmokšniais apžėlęs.
Bet pastaruoju metu jis buvo gerokai aptvarkytas. Įrengti nauji 127
metrų ilgio laiptai su turėklais, lankytojus pasitinka garsaus paveikslo
reprodukcija, sutvarkyta aplinka -- visa tai mena vieną sėkmingiausių
armijos persikėlimo operacijų per upę karybos istorijoje.
Atvykusius prie piliakalnio lankytojus pasitinka didžiulė 6 metrų pločio
ir 3 metrų aukščio garsaus paveikslo reprodukcija. Dailininkų Ignazo
Sebastiano Klauberio ir Giuseppe Pietro Bagetti kūrinio kopija vaizduoja
1812 metų birželio 24 dieną, kai Prancūzijos imperatoriaus Napoleono
vadovaujama Didžioji armija pasiekė Kauną ir pastatė tris pontoninius
tiltus per Nemuną. Kariuomenės persikėlimą stebėjo pats imperatorius.
Taip, kauniečiai domisi savo istorija, myli savo kraštą ir savo miestą,
nors emigracija iš jo dar nesiliauja, bent jau statistikos duomenys apie
tai nedaug ką pasako. Šiaip jau istorinės savimonės reikia, tik būtų
pravartu apčiuopti jos ribas.
Pavyzdžiui, rusų inteligentai XIX a. pabaigoje, kai buvo išspausdintas
Levo Tolstojaus romanas "Ana Karenina", iškilmingai pareiškė, kad
pasaulinėje literatūroje jau nebeįmanoma sukurti nieko genialesnio ir
tuo pat metu amoralesnio nei šis romanas.
O neprabėgo nė dešimtmetis, kai buvo parašyta daugybė ir puikesnių, ir
juolab skandalingesnių kūrinių už "Aną Kareniną".
Lygiai taip mums atrodė, kad po to, kai kaunietis mokslininkas Liudas
Mažylis Berlyno (Vokietija) archyvuose aptiko 1918 metų Vasario 16-osios
Akto originalą, Lietuvos istorijoje vargu ar dar galima sulaukti
svarbesnių atradimų. Kodėl gi ne, aišku, kad galima.
Pavyzdžiui, kas gali paneigti, kad kur nors Jeruzalės archyvuose netyčia
bus aptiktas legendinės senovės karalienės -- raganos Mikaldos tekstas,
kuriame bus išpranašauta, kad po šimtmečių toli šiaurėje stovinčiame
mieste į kunigaikščio sostą atsisės kunigaikštis Visvaldas, kuris tame
krašte Viską Valdys?
Kas žino, dėl nieko negali būti tikras, o juolab dėl Nostradamo ir
Mikaldos pranašysčių.
