– Kodėl kriminalistai vadinamuosius 6-uosius skyrius laiko vienu šiuolaikinės kriminalinės policijos pirmtakų ir mini jų įkūrimo metines? Juk 1989 metų balandis – dar sovietiniai laikai, o paprastai institucijos ištakų ieško prieškario Lietuvoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio centrinio 6-ojo skyriaus vadovo Alvydo Sadecko.
– Ši data minima kasmet, o šįmet – jau 30-metis, vadinasi, gera proga pamąstyti, kaip klostėsi kova su organizuotu nusikalstamumu, aptarti dabartinę kriminogeninę padėtį.
Šios tarnybos, pavadintos 6-aisiais skyriais, įkūrimas turėjo didelę įtaką šalies teisėsaugos raidai ir tai labai svarbi Lietuvos policijos istorijos dalis.
Ši data svarbi net ir nacionalinio saugumo požiūriu, nes organizuotas nusikalstamumas kėlė pavojų valstybės pamatams. Mat nors dar buvo sovietiniai laikai, jau veikė Sąjūdis, visuomenė keitėsi, vyko šalies išsilaisvinimas.
Tuometėje Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) buvo įkurtas centrinis 6-asis skyrius ir dar trys padaliniai – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos milicijos valdybose. Vienintelis šios tarnybos tikslas – kova su pradėjusi galvą kelti organizuotu nusikalstamumu.
Kai 1991 metais buvo kuriama Lietuvos kriminalinė policija, 6-ieji skyriai tapo jos struktūros dalimi – kovos su organizuotu nusikalstamumu padaliniais.
– Kriminalistų specialybė žinoma nuo seniausių laikų, be šių specialistų negali išsiversti jokia policija. Kuo išsiskyrė kovai su su organizuotu nusikalstamumu sukurti 6-ieji skyriai?
– Vertėtų prisiminti, kad organizuoto nusikalstamumo požymių atsirado praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Pirmiausia reikėjo pripažinti, kad šis pavojingas kriminalinis reiškinys – jau Lietuvos realybė.
Mat prasidėjusius Michailo Gorbačiovo inicijuotoms reformoms, kūrėsi kooperatyvai, ėmė plėtotis privatus verslas, o iš jo tuoj pat pamėgino pasipelnyti į grupuotes susitelkę nusikaltėliai. Panašūs procesai privataus kapitalo raidą lydi visame pasaulyje, Lietuva nebuvo išimtis.
Anksčiau kalbėta tik apie grupinius nusikaltimus, kurie dar nėra organizuotas nusikalstamumas, išsiskiriantis tuo, kad turi tvirtą struktūrą, valdymo sistemą, hierarchiją.
Be to, reikėjo suvokti, kad tai nusikalstamas verslas, kuris remiasi turtiniu pagrindu. Šiais laikais tai narkotikų prekyba, kompiuteriniai nusikaltimai, kontrabanda, prostitucija. Nusikalstamas verslas kaupia turtą, todėl taip svarbu pakirsti jo finansinius pamatus.
– Kokie pareigūnai dirbo 6-iuose skyriuose?
– Dirbti į 6-uosius skyrius buvo pakviesti dviejų krypčių profesionalai – iš tradicinės kriminalinės paieškos ir kovos su finansiniais nusikaltimais padalinių.
Aš vadovavau VRM skyriui, kuris buvo centrinis, koordinavo visos tarnybos veiksmus ir dar aptarnavo savo padalinių neturėjusius rajonus bei miestus.
Darbuotojams buvo keliami išskirtiniai reikalavimai – 6-ųjų skyrių pareigūnai turėjo būti itin profesionalūs, sąžiningi, visiškai atsidavę darbui.
Dar siekta, kad jie įsitvirtintų – ne padirbėtų kokius metus ir išeitų dirbti kitur, o taptų nuolatiniu mūsų tarnybos branduoliu. Į kovą su organizuoto nusikalstamumo sistema turėjo stoti policijos sistema.
Viena vertus, 6-ųjų skyrių pareigūnams buvo nustatyti padidinti reikalavimai, kita vertus, jiems suteiktos ir garantijos, kad su jais nebūtų galima susidoroti – lengvai atleisti, perkelti dirbti kitur. Tai galėjo padaryti tik aukščiausia VRM vadovybė.
Aišku, šiems pareigūnams mokėti ir didesni atlyginimai, jie turėjo galimybę gauti aukštesnius laipsnius bei pareigybes. Tai buvo tikrai elitinė tarnyba.
Tačiau žmones dirbti joje labiausiai traukė ne geresnės materialinės sąlygos, o pats itin svarbus ir sudėtingas darbas. Pasitaikydavo ir tokių pareigūnų, kurie nenorėdavo pereiti į 6-ius skyrius.
– Gal ir darbas čia buvo pavojingesnis nei kituose padaliniuose?
– Taip, organizuotos nusikaltėlių grupuotės pareigūnams kėlė didžiulę grėsmę, bet buvo numatytos ir išskirtinės, kitoms tarnyboms netaikytos apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, buvo įslaptinti jų pasų, gyvenamosios vietos, automobilių duomenys – pašalinti iš registrų.
Mūsų tarnyba buvo nedidelė, bet mes sugebėjome įdiegti sisteminį požiūrį į organizuotą nusikalstamumą – mano vadovaujamas skyrius nukreipė, koordinavo ir telkė ne tik policijos, bet ir visos VRM sistemos kovą su nusikaltėlių grupuotėmis.
– Tačiau 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nusikaltėlių gaujos dar labiau įsisiautėjo ir tik po gero dešimtmečio galiausiai buvo sutriuškintos. Kokios priežastys tai lėmė?
– Kiekvieno istorinio lūžio laikotarpiu ir kriminalinis pasaulis pakelia galvą. Lietuvoje kūrėsi privatus verslas, atsirado daugiau demokratijos, o laisvė, mažejanti visuomenės gyvenimo valstybinė kontrolė atvėrė ir nusikaltėliams naujų pasipelnymo galimybių.
Tai sąlygojo nusikalstamų susivienijimų evoliuciją, jie susitelkė. Ankstesniais laikais būdavo apvagiami butai, vagiami automobiliai, o kuriantis verslui, plito turto prievartavimas – reketas.
Iš tiesų 1990-1992 metais sunkių nusikaltimų skaičius Lietuvoje išaugo ne procentais, o kartais. Tai nusikaltėlių siautėjimo laikotarpis. Jie pasijuto tokie galingi, kad ėmė girtis, jog valdo miestus.
Tada buvo jaučiamas ir teisinis vakuumas – trūko įstatymų, kurie leistų efektyviau kovoti su nusikaltėlių grupuotėmis. Juk teisėkūra visada kiek atsilieka – pirma veikia nusikaltėliai, o valstybė stengiasi juos pasivyti tobulesniais, naujas jų nusikalstamas veikas užkardančiais įstatymais. Pavyzdžiui, teko teisiškai apibrėžti turto prievartavimą.
Sunkino kovą su nusikaltėliais ir tai, kad atkūrus nepriklausomybę, tik kūrėsi naujos valdžios struktūros, teisėsaugos tarnybos. Valstybė buvo dar silpna. Tai jautė nusikaltėliai. Jie tiek suįž8lėjo, kad jau ėmė galvoti, kad gali susikauti su valstybe.
Tačiau šio istorinio iššūkio laikotarpiu valstybė suprato, kad reikia sutelkti visas jėgas kovai su organizuotu nusikalstamumu, nes tai kėlė grėsmę ir nacionaliniam saugumui.
Itin svarbu buvo užkirsti kelią nusikalstamo pasaulio suaugimui su verslu ir politika. Beje, tai aktualu visais laikais.
– Ar dar 1989 metais susidūrėte su ilgainiui dėl savo nusikaltimų per visą Lietuvą išgarsėjusiomis nusikaltėlių grupuotėmis ?
– Sostinėje jau mėgino šeimininkauti vadinamoji „Vilniaus brigada“, Kaunas turėjo savo „Daktarus“, kuriuos teko pirmą kartą neutralizuoti dar 1987 metais, Klaipėda – „gaidjurginius“.
Kovos su organizuotu nusikalstamumu 6-ieji skyriai ėmėsi nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir vėliau šis darbas tapo tik dar svarbesnis. Veiklos buvo begalė. Gaujos kūrėsi jau ir rajonų centruose, turėjome dirbti ir ten. O dar mums buvo priskirti ir imuniteto, kitaip sakant, vidaus saugumo, korupcinių ryšių tyrimai.
– Garsiosios gaujos jau sudorotos, bet organizuotas nusikalstamumas turbūt neišnyko. Kokia dabar kriminogeninė padėtis?
– Situacija pasikeitusi iš esmės. Organizuotą nusikalstamumą tramdžiusių pareigūnų patirtis išsaugota, niekur nedingo ankstesnis įdirbis ir dabar šalis turi labai stiprų, efektyviai veikiantį Lietuvos kriminalinės policijos biurą, kuriame dirba aukščiausio lygio profesionalai. Jų ir gerokai daugiau nei ankstesniais laikais.
Dabar ir teisiniai pagrindai puikūs, nė lyginti negalima su tais įstatymais, kuriais turėjome vadovautis nepriklausomybės atkūrimo pradžioje.
Pavyzdžiui, anuomet nebuvo Operatyvinės veiklos įstatymo, negalėjome naudoti šiais laikais įprastų žvalgybos priemonių. Aš ir pats dabar kartais susimąstau, kaip mums pavykdavo įrodyti nusikaltimus, kai net pasiklausymo įrangos negalėjome įrengti. Dabar ir technologinės galimybės visiškai kitokios.
Žinoma, visada reikia tobulinti įstatymus. Šiandien kalbame apie civilinį turto konfiskavimą. Tai labai reikalingos teisinės normos, nes jos leistų geriau pakirsti nusikalstamo pasaulio turtinius pagrindus.
Šiais laikais su nusikalstamomis grupuotėmis susitvarkoma gerokai greičiau. Juk anksčiau, tarkime, Daktarų, „gaidjurginių“ grupuotės veikė dešimtmečiais, kol galiausiai buvo sunaikintos. Jau beveik negirdėti banditų grupių, kurios versdavosi reketu, žudė žmones.
Aišku, ir dabar kriminalistams darbo per akis, tik iššūkiai jau kitokie: narkotikai, pinigų plovimas, prekyba žmonėmis, galimos teroristinės grėsmės. Dėl atvirų sienų nusikalstamumas tampa vis labiau tarptautinis.
Tiesa, galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje nėra etninių nusikalstamų grupuočių, kokios veikia Rusijoje, ar panašių į po visą Europą pasklidusias albanų gaujas. Tai ankstesnio darbo, kai buvo užkirstas kelias mūsų šalyje veikti kitataučių banditiškiems susivienijimas,
