Tai tradicinis ritualas, bet dėl šįmet vykstančių rinkimų galima laukti ir aštresnės nei įprastai opozicijos kritikos bei parlamentarų polemikos.
Daugiau kaip 200 puslapių ataskaita su gausybe skaičių, grafikų ir lentelių atrodo tarsi mokslinis darbas. Bet tai nesutrukdys vieniems manyti, kad valdžios nuveiktų darbų stiklinė sklidina, kitiems sakyti, kad joje pamakalavus ir pirštas nesušlaps.
Ekonominiai skaičiai atrodo įspūdingai ir beveik be išimties visi teigiami. Primenama, jog išlaidos piniginei socialinei paramai per metus padidintos daugiau kaip 115 proc., vaiko pinigai – 67 proc. – nuo 30 iki 50 eurų, pensijos pakilo beveik 25 proc., vidutinis jos lygis išaugo iki 319 eurų.
Tiesa, čia pat konstatuojama, kad skurdas Lietuvoje – vienas didžiausių ES, bet Vyriausybės socialinių priemonių poveikis jo rodikliams esą atsiskleis tik per ateinančius kelerius metus.
Ataskaitoje nurodoma, kad smarkiai augo ir atlyginimai: gydytojams jie padidėjo 20 proc., vidutiniškai 307 eurais, o slaugytojams – 23 proc., vidutiniškai 179 eurais. Pranešama gerų žinių pacientams: jų priemokos už vaistus sumažėjo 27 proc., be to, trumpėja eilės pas gydytojus.
Vis dėlto neaišku, kaip tai pagerino Lietuvos gyventojų sveikatą. Antai sakoma, kad mažėja mirštamumas ligoninėse nuo širdies ir kraujagyslių ligų, taip pat nuo piktybinių navikų, tačiau neatskleista, kaip pagal šiuos ir kitus medicinos rodiklius mūsų šalis dabar atrodo ES.
Gausu palankių duomenų ir apie vis reformuojamą švietimo bei mokslo sritį: įvedus etatinį apmokėjimą mokytojų darbo užmokestis esą padidėjo 14 proc., nors praėjusių metų pabaigoje streikavę nepatenkinti ir algomis, ir jų skaičiavimo metodika pedagogai net nuvertė iš posto tuometę švietimo ir mokslo ministrę J.Petrauskienę.
Nelabai įtikinami ir ataskaitos teiginiai apie švietimo būklės Lietuvoje gerėjimą. Šis teiginys grindžiamas, pavyzdžiui, tuo, kad pernai daugiau valstybinių brandos egzaminų buvo išlaikyta aukštesniu pasiekimų lygiu.
Tik Vyriausybės ataskaita kažkodėl ignoruoja neseniai Valstybės kontrolės atlikto audito išvadas, kuriose teigiama, kad jau dešimtmetį švietimo lygis negerėja. Tai patvirtina ir gana prasti šalies moksleivių rezultatai tarptautinėse olimpiadose, ir daug kitų rodiklių.
Raportuodama apie pasiekimus Vyriausybė pripažįsta ir rimtą iššūkį švietimui. Lietuvos mokytojai – vieni vyriausių ES, apie 90 proc. jų mokyklose dirba daugiau kaip 15 metų, 30–49 metų pedagogų net mažėja ir greitai gali pasijusti didelis specialistų stygius. Aišku, pranešama ir kaip bus stengiamasi rengti daugiau mokytojų.
Panašiai aptariama ir mokslo padėtis. Pertvarkant aukštųjų mokyklų tinklą siekiama geresnės studijų kokybės ir tarptautinio konkurencingumo, o dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai per metus didėjo apie 20 procentų.
Daug dėmesio ataskaitoje skirta Vyriausybės laimėjimams skatinant ekonomiką, pritraukiant užsienio investicijas. Ypač pabrėžiama, kad Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge Lietuva pakilo į rekordinę 14-ąją vietą ir aplenkė Estiją.
Įžvelgta laimėjimų ir užsienio politikoje, nors tai sritis, kurioje siekia vienvaldiškai dominuoti prezidentė D.Grybauskaitė. Kaip užuomina į asmenines S.Skvernelio pastangas skamba teiginys, kad „Lietuvos ir Lenkijos santykiai sugrįžo į strateginės partnerystės vagą“.
Ko gero, daugiausia opozicijos kritikos turėtų sulaukti ataskaitoje pateikiami socialinės padėties vertinimai.
Pranešama, kad didžiausia pažanga pasiekta gerinant mokestinių prievolių vykdymą, ypač pridėtinės vertės mokesčio surinkimą. Tobulinama visa mokesčių ir socialinių išmokų sistema ir tai esą leidžia mažinti skurdą bei socialinę nelygybę.
Bet, opozicijos tvirtinimu, mokesčių pertvarka netgi sumažino galimas biudžeto pajamas ir dėl to nukenčia socialinė sritis.
Vyriausybė teigia, kad jau įgyvendino arba iš dalies įgyvendino 14 iš 18 Briuselio rekomendacijų mažinant skurdą ir socialinę nelygybę, nors čia pat skelbiama, kad pajamų nelygybė Lietuvoje – viena didžiausių ES ir didėja nuo 2012 metų, kad socialinė ir regioninė atskirtis šalyje vis dar išlieka didelė, rajonai smarkiai atsilieka nuo didžiųjų miestų.
Kaip tuomet vertinti visus išvardytus valdžios laimėjimus mažinant skurdą ir socialinę atskirtį, jei padėtis vis tiek tokia prasta?
Ataskaitoje žvilgtelėta ir į ateitį, išvardyti artimiausio laikotarpio Vyriausybės veiklos prioritetai. Žadama tęsti 6 struktūrines reformas: švietimo, sveikatos apsaugos, pensijų, mokesčių, inovacijų ir šešėlinės ekonomikos mažinimo srityse.
Regis, nėra ko ir tikėtis, kad Vyriausybės ataskaita būtų savikritiška ar joje bent būtų aptariama, ko nepavyko pasiekti, analizuojamos nesėkmių priežastys.
O dabar ją galima vertinti tik kaip palankiais statistikos duomenimis užmaskuotą politinį dokumentą.
Galbūt Vyriausybės ataskaitos objektyviau aptartų valstybės padėtį, atskleistų problemas, jei apibendrinančias išvadas rengtų nešališka institucija – pavyzdžiui, Valstybės kontrolė.
