Tačiau nuvertinti šios institucijos reikšmės Europos Sąjungos (ES) valstybių narių kontekste nereikėtų. Tai vis daugiau galių įgyjanti, tiesiogiai renkama ES institucija, turinti net 3 pagrindines funkcijas: teisės aktų leidybos, priežiūros ir biudžeto valdymo.
Svarbą lėmė istoriniai pokyčiai
Pasak Lietuvos karo akademijos (LKA) docento, politologo Vytauto Isodos, „EP istoriškai nemaža dalimi būdavo diskusijų klubas, tačiau su kiekvienu ES sutarčių pakeitimu, jis įgaudavo vis daugiau ir daugiau galių“.
Žvelgiant istoriškai, EP ištakos siekia 1952 m., kai EP pirmtake tapo Europos anglių ir plieno bendrijos Bendroji Asamblėja. Nuo 1962 m. ši institucija ėmė funkcionuoti kaip EP, kurio pirmieji tiesioginiai rinkimai įvyko 1979 m. ir nuo to laiko vyksta kas 5 metus.
Šiuo metu EP sudaro 751 narys, atstovaujantis 28 ES valstybes nares. Šią instituciją tikslingiausia būtų suprasti kaip pagrindinę ES teisės aktų leidybos instituciją, turinčią teisėkūros, priežiūros ir biudžeto valdymo funkcijas.
„EP dalyvauja visų europinių teisės aktų, ES reglamentų, direktyvų priėmime, taip pat tvirtina naują Europos Komisiją (EK), kuri bus formuojama po rinkimų. Valstybės narės dėl kandidatūrų sutaria beveik už uždarų durų, tuomet eurokomisarų kandidatūros yra pateikiamos EP svarstymui.
Kitas svarbus momentas – biudžeto tvirtinimas. EP į finansinius klausimus ir sprendimus prisijungia paskutiniaisiais etapais – daug kas priklauso nuo derybų tarp konkrečių valstybių atstovų arba ministrų. EK teikia tiek ilgalaikio, tiek kasmetinio biudžeto planą svarstyti EP. Tad tam tikra prasme EP bent jau dalinai kontroliuoja šį procesą“, – svarbiausias EP veiklas vardijo LKA politologas.
Vienija ideologinės nuostatos
Pasak politologo, neretai pasigirsta kalbų, kad Lietuvą atstovaujančių parlamentarų balsai EP yra negirdimi arba nieko nereiškia.
„EP yra kolegialus organas ir sprendimus priima bendru sutarimu. Gali būti, kad kiekvieno nario balsas tarp 751 europarlamentaro kažkiek paskęsta.
Tačiau šioje vietoje svarbu atkreipti dėmesį, kad per maždaug 20 metų matosi, jog EP stiprėja partiškumas. Daugiau vieningai balsuoja partinės frakcijos ir vis rečiau valstybių atstovai balsuoja kaip nacionaliniai blokai, tai yra, pavyzdžiui, kaip Lenkijos atstovai, Vokietijos atstovai ar Lietuvos atstovai.
Kai kalbame apie Lietuvos atstovų galimybes EP ir bendrą EP reikšmę, mes turėtume galvoti, į kokią frakciją mes deleguosime renkamus narius. Mūsų partijos daugiau ar mažiau yra didžiųjų europinių partijų šeimų narės ir pagal partinę priklausomybę jungiasi į EP frakcijas, vienijančias skirtingų valstybių, tačiau panašių partijų atstovus“, – teigė V.Isoda.
Į frakcijas EP nariai jungiasi pagal politines pažiūras. Frakcijos suformavimui reikia bent 25 narių. Frakcijos narių pozicijos įprastai suderinamos diskusijose. O EP nariai, nepriklausantys jokiai partijai, yra laikomi nepriklausomais nariais.
Atstovams reikia kelti aiškius reikalavimus
LKA docentas, politologas V.Isoda atkreipė dėmesį, kad efektyviam ir Lietuvoje matomam EP veikimui yra svarbi viena sąlyga.
„EP yra pati viešiausia, pati visuomenei atviriausia institucija, kurios debatai yra girdimi visoje Europoje ir už Europos ribų. Rezoliucijos, kurias priima EP, yra tarsi Europos piliečių bendras balsas.
Daug lietuviams rūpimų klausimų gali būti keliami EP, kuri yra debatų ir svarstymų institucija. Iš Lietuvoje išrinktų EP narių reiktų tikėtis aktyvumo, kad, eidami į EP, jie šioje institucijoje bent jau keltų lietuviams rūpimus klausimus. Kiek jie bus išgirsti, yra kitas klausimas.
Tačiau jei mūsų rinkėjai labiau reikalautų iš savo atstovų EP, kad jie, pavyzdžiui, biudžeto tvirtinime ar tam tikrų Lietuvai aktualių teisės aktų priėmime būtų aktyvesni, dažniau atsidurtų prie mikrofono ir aktyviau gintų nacionalinį interesą, mes galėtume tikėtis pozityvesnių rezultatų“, – portalui lrytas.lt sakė politologas.
Parlamento darbas įprastai vyksta dviem pagrindiniais etapais: komitetuose ir plenarinių sesijų metu. EP veikia 20 komitetų ir du pakomitečiai, atsakingi už konkrečias politikos sritis. Būtent komitetuose rengiami teisės aktai, kurie priimami plenarinių sesijų metu.
