Vakaris Deksnys. Be 5 minučių viduramžiai

2019 metais nuo Kristaus gimimo astronomai pagaliau užfiksavo juodąją skylę, privati kompanija iškėlė į kosmosą pirmąjį komercinį krovinį, dirbtinis intelektas jau tapo realybe, o lietuvių kalbą mokslininkai pripažino kaip skambiausią pasaulyje. Tačiau skambesių kupina kalba ir jai perteikti skirtais rašmenimis (nors dažnai ir šveplais) pačioje Lietuvoje buvo skleidžiamos tamsiausius viduramžius primenančios idėjos.

Vakaris Deksnys. <br>T.Bauro nuotr.
Vakaris Deksnys. <br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Apr 16, 2019, 7:55 AM

Į Europos Parlamentą susirengęs barbaras kūju sudaužė galbūt ir abejotinos šlovės Generolo Vėtros atminimo lentą, o tai padaręs jautėsi kaip didvyris. Netrukus paaiškėjo, kad net advokato licencijos neturintis veikėjas yra ir apsukrus indulgencijų pardavėjas.

Ne, jis tikrai nesirengė atleidinėti nuodėmių už pinigus. Juk tai – praėjęs etapas, net Bažnyčia jau uždraudė tokią praktiką. Užtat rinkti duoklę už kvailumą ir godumą jam niekas nedraudė, todėl ir lupo žmogus po pusšimtį eurų iš pensininkų, žadėdamas jiems iš Briuselio išlupti didesnes išmokas. O paskui sapaliojo, kad apgautųjų pinigai – grynas jo pelnas. Kuo ne indulgencija? Juk išvadavo žmonelius nuo galvosopio, kur dėti pinigus, nes gal dar būtų ką nors blogiau su jais padarę.

2019 metais, kai Marijos žemėje jau seniai buvo panaikinta mirties bausmė ir linčiavimas, sugebėjo atgimti inkvizitoriai. Be tamsių mantijų, be ispaniškų batų ar geležinių mergelių, užtat su liepsnojančiais laužais, tegul ir virtualiais. Naujieji inkvizitoriai, apsiginklavę klaviatūromis ir išmaniaisiais telefonais, feisbuke jau suplėšė, sudegino ir kitaip suniokojo prieš keliolika metų parašytą ir išleistą tokį išties žaloką romaną „Žali“, o jo autoriui, lyg tyčia tapusiam Nacionalinės premijos laureatu, paskyrė ir mirties bausmę.

Kaip ir privaloma inkvizicijos proceso metu, teisiamasis neturėjo jokios teisės apsiginti, o jei ir bandė, tai šaukštai po pietų – niekas iš garbiųjų teisėjų net nesirengė išklausyti jo ar autoriui prijaučiančių gynėjų.

Tik nuosprendis kažkodėl nebuvo paskelbtas virtualiai, todėl ir liko neaišku, ar mirti teks lauže, ar ant rato, ar ketvirčiuojant.

2019-aisiais mūsų eros metais, kai net Pasaulio sveikatos organizacija kaip vieną didžiausių grėsmių planetos gyventojams įvardijo vengimą skiepytis, o feodalo, kurio herbe puikuojasi gandro atvaizdas, globojami šviesuoliai Seime sugeba kreiptis į pasaulį su žinia, kad vakcinose apstu beždžionių ir viščiukų ląstelių, aborto liekanų.

„Pasiskiepijęs dar gali gauti ir negriuko kokios DNR su tom ląstelėm“, – seniai neregėto tymų protrūkio metu postringauja poledinių maudynių žiniuonis. 99,9 procento pasaulio mokslininkų seniai paneigė jų kolegų kažkada paskleistus gandus apie vakcinų žalą? Nė velnio, mes vis vien tikime! Juk tai yra farmacininkų, o gal dar ir iliuminatų su masonais sąmokslas prieš visą žmoniją!

Šviesaus atminimo medievistas, semiotikas bei rašytojas Umberto Eco savo romane „Baudolinas“ puikiai atskleidė, kaip klastotė gali sujaukti minių sąmonę, kai neva gaunamas laiškas iš neva tolimoje šalyje neva klestinčios legendinio kunigo Jono karalystės, kurioje esą plaukia pieno upės palei medaus krantus. Viduramžių imperatorius Fridrichas Barbarosa, suviliotas klastotės, metėsi į neegzistuojančios karalystės paieškas.

Šiais laikais aibės ligonių, kaip velnias kryžiaus vengiančių net aspirino, perka kalnus cukraus rutuliukų ir tikisi pagysią net nuo vėžio, nes juose esantis vanduo, pasirodo, turi kažkokią mistinę atmintį ir yra paveiktas baseine ištirpdyto lašelio kokio nors augalo ekstrakto. Homeopatais prisistatantys medikai klesti pardavinėdami pažadus ir neva vaistus, kurių poveikis geriausiu atveju yra kaip elementaraus placebo.

Biodinaminės žemdirbystės šalininkai per žiemą laiko karvių mėšlą, užkastą tos pačios karvės rage, o pavasarį ištirpdo vandenyje – tokios trąšos neva pakanka visam hektarui. Reikia nepamiršti, kad tai daryti galima tik esant tam tikrai mėnulio fazei.

Tad nors už lango – 2019-ieji, kai kuriose galvose vis dar gūdūs viduramžiai. O sulig technologijų pažanga tų galvų arba gausėja, arba jos ima rėkti vis garsiau. Taip, kad negelbėja net ausų kamštukai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.