Sąmokslo teorijoms pagrindo buvo, bet tik ne tokiu rezultatu. Rusijos ranka, nors ir treniruota, vis tiek ne tokia ilga, kad pasiektų visą – su nedidele išimtimi – Ukrainos teritoriją.
Triuškinamas Ukrainos valdžios, ne vien P.Porošenkos, pralaimėjimas reikalauja platesnio nei „nepateisino vilčių“ atsakymo. Ir ne vien dėl „neįgalumo“ korupcijos atžvilgiu, nors apie tai dažniausiai buvo ir tebėra kalbama.
Ukrainoje įvyko kol kas sunkiai įvardijamas lūžis. Pavadinčiau tai antirevoliucija be aiškaus jos lyderio. Antirevoliucijos lyderiu tapo pati visuomenė. Jos tikslas – taškas maidanų tradicijai.
Faktiškai visa Ukraina daugiau nei kritiškai vertina dabartinį prezidentą ir jo aplinką, bet nesibūrė protestui prie valdžios durų, neblokavo įėjimų ir išėjimų, nedegino padangų, nemėtė „Molotovo kokteilių“, nesigrūmė su policija, bet sulaukė rinkimų ir ramiai, kultūringai, vieningai balsavo „prieš“.
Dabar tiek išrinktasis prezidentas, tiek šias pareigas tebeinantis, tiek kitos valdžios, žodžiu, visi privalo išnagrinėti rinkimų rezultatais viršūnėms pasiųstą „tekstą“. Jei žinia bus neteisingai perskaityta, nesuprasta, bus kantriai laukiama rudens rinkimų į parlamentą ir vėl pasiųstas papildomas „tekstas“.
Visuomenė neprivalo rašyti „kazokų laiško totoriams“, aiškinti, ko ji nori, nors ir plika akimi jau penkeri metai matyti, kas vyksta. Jai užtenka balso įmetimu į rinkimų dėžutę pasakyti, kad buvusi politika nepriimtina.
Kiekviena valdžia turi daug „rašto aiškintojų“, patarėjų ir konsultantų, tegu paprakaituoja spręsdami, ką toliau daryti.
Tiesą sakant, toks visuomenės „paštas“ valdžioms nėra jokia naujiena. Lietuvoje Sąjūdis tai yra patyręs po 1992 m. išankstinių rinkimų. Niekas tokio triuškinamo rinkimų rezultato nesitikėjo. O atrodė, kad tokio griežto nuosprendžio politikams, išties atlikusiems žygdarbį atkuriant nepriklausomybę, iš principo negalėjo būti. Deja, buvo.
Seime liko vos saujelė Sąjūdžio atstovų. Daug aiškintasi, kodėl taip atsitiko.
Buvusių kolūkių pirmininkų sąmokslas, sovietinis mąstymas, revoliucijos ryja savo vaikus – tai buvo tik dalis įvairių paguodos teorijų. Iki šiol apie tuos metus neparašyta rimta mokslinė studija.
Bet kaip sužinoti, ko iš tikrųjų visuomenė nori? XXI amžiuje tai keistas klausimas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Viltys–valdžia–rezultatai yra paini grandinė. Ir sociologinės apklausos, turiu galvoje solidžias, mokslines, irgi ne visada atspindi tikrąją situaciją.
Nors Ukrainos rinkimuose sociologinės prognozės stebino tikslumu. Tiesa, rinkimų kampanijos metu P.Porošenka dažnai rėmėsi sau palankiais, nežinia iš kur ištrauktais apklausų rezultatais. Žmogiška. Politikai neretai užsiima saviapgaule.
Antai 1992 metais Seimo koridoriais zujo daug „tikros tiesos“, kitaip sakant, Sąjūdžiui palankios, žinovų. Kita vertus, gal ir jie tikėjo, ką sako, nes po rinkimų paaiškėjo, kad apklausiamieji net rimtiems sociologams melavo.
Neabejoju, kad P.Porošenkos mintyse ir veiksmuose buvo daug idealizmo ir pasiryžimo atsiplėšti nuo Rusijos įtakos ir vesti šalį, kaip dabar įprasta sakyti, Vakarų kryptimi. Ar tai reiškia, kad balsavusieji prieš P.Porošenką nepritaria šiai krypčiai? Politologai greitai surado V.Zelenskio pareiškimų už Vakarus. Esu ir pats girdėjęs kažkuriame jo interviu samprotavimus ekonomikos klausimais.
Verslininko, kokių apstu pasaulyje, kalba. Ir sunkiai įsivaizduoju, ar ji galėtų būti kitokia.
Mano suvokimu, šiuo metu visas pasaulis yra Vakarai su nedidelėmis socializmo, planinės ekonomikos salelėmis. Nors jau ir tokioms paskutinės dienos – Kinija versle irgi eina į Vakarus, ir net labai sparčiai. Moksline prasme Vakarų ir Rytų skirtis jau sukritikuota XX a. pradžioje ir yra likusi tik politinėje mitologijoje.
Iš V.Zelenskio norima išgirsti, ar jis sieks, kad Ukraina taptų ES ir NATO nare. Su žygiavimu į Vakarus netgi kultūrine prasme tai nebūtinai sutampa.
Turkija yra NATO narė, siekia prisijungti prie ES. Dėl euroatlantinės Ukrainos krypties, man atrodo, V.Zelenskiui yra lengviausia atsakyti, ir ne dėl to visuomenė pasiuntė P.Porošenką į eilinių politikų gretas.
Esminis klausimas naujajam prezidentui yra santykiai su Rusija. P.Porošenkos valdymo metu jie buvo ir tebėra klaikūs. Kitokio žodžio neberadau. Manau, tai ir yra pagrindinė rinkimų rezultatų žinia. Visuomenė ieško politiko, net ir politikoje nebuvusio, kuris sugebėtų šią problemą išspręsti. P.Porošenka nesugebėjo. Jei nepavyks V.Zelenskiui, bus ieškoma toliau.
Klaidinga manyti, kad visuomenė problemą norėtų spręsti Rusijos naudai. Žmonės nesiorganizuoja ir neina į Maidaną, kad reikalautų atitraukti karines pajėgas nuo Donecko ir Luhansko arba važiuoti ir nusilenkti V.Putinui. Ukrainos visuomenė nori politiko su stuburu. Ir protingo, neskaldančio politinių malkų. Ir jai visai nesvarbu, kokia jo profesija.
Kaip talentingas pramogų verslo atstovas A.Valinskas sakė: V.Landsbergis irgi atėjo į politiką iš meno.
O kaip V.Zelenskiui seksis kovoti su korupcija, paklaus skaitytojas.
Galiu atsakyti: taip, kaip ir Lietuvoje. Girdėsime daug griežtų žodžių, bet rezultatai nebus įspūdingi. Jeigu nesisteminiam valstybės vadovui pasiseks bent pajudinti aštriausias problemas, žmonės neskubės jo kalti prie kryžiaus dėl šalutinių nesėkmių.
