Nors Europos Parlamento (EP) rinkimai kitų Lietuvoje vykstančių rinkimų kontekste nėra prioritetiniai, Kremliaus susidomėjimo gegužės 26 d. vyksiančiais rinkimais nuvertinti nereikėtų. Tai puiki proga ir erdvė skleisti ir įtvirtinti klaidingą, tačiau Rusijos itin mėgstamą griūvančios Europos ir Vakarų civilizacijos saulėlydžio įvaizdį.
Reiškinys – kompleksinis
Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) instituto tyrėjas Nerijus Maliukevičius, nagrinėjantis Rusijos propagandos įrankius ir sklaidos priemones, atkreipė dėmesį, kad klaidinga būtų Kremliaus kišimąsi į rinkimus suprasti vien kaip galimas kibernetines atakas ar dezinformacines priemones.
Pasak informacinių karų eksperto, Rusijos taikoma propagandinė strategija yra kompleksiška ir apima tiek tradicinius, tiek šiuolaikinius įrankius.
„Prognozuojant galimą Rusijos kišimąsi ir poveikį EP rinkimų metu, svarbu suprasti, kad tai nėra trumpalaikiai, momentiniai iššūkiai. Siekimas paveikti politines sistemas, Rusijos kaimynes, Jungtines Amerikos Valstijas ir Vakarų Europos valstybes buvo, yra ir tęsis – tai yra sisteminės pastangos.
Šiuo metu dažnai daug šnekame ir savo dėmesį nukreipiame į modernias technologijas – kibernetines atakas, įsilaužimus, dezinformacines kampanijas.
Taip, tai vyksta, bet vyksta ir tradicinė Kremliaus strategija, kurią galima apibūdinti kaip aštrios ar tamsios galios strategiją, kuomet yra panaudojami tradiciniai įrankiai: šešėliniai pinigai, korupcinė įtaka ir kiti panašūs dalykai, pavyzdžiui, mes esame ne kartą matę, kaip veikia tarpininkai, užsidirbę didžiulius viršpelnius energetikos, dujų versle, kurie tampa kandidatais ir kuria politinius judėjimus. Visa tai yra tradicinės, ilgalaikės įtakos dalis“, – portalui lrytas.lt Kremliaus strategijos aspektus atskleidė N.Maliukevičius.
Anot VU TSPMI tyrėjo, klaidinga ir pavojinga būtų pasiduoti savotiškai madai ar tendencijai kalbėti apie Rusijos poveikį ir kišimąsi per išskirtinai dezinformacines kampanijas, netikras naujienas, kibernetines atakas. Tai kelia pavojų, kad, nukreipus dėmesį į šiuos objektus, nesugebėsime stebėti ir pastebėti kompleksinės Kremliaus strategijos.
„Dezinformacinės kampanijos ar kibernetinės atakos potencialiai yra papildomas įrankis visoje įrankių dėžėje. Kremliaus modus operandi visada būdavo kompleksinis, todėl reikėtų stebėti ne dalį, bet visą spektrą šitų veiklų“, – teigė specialistas.
Europos Parlamento rinkimų fenomenas
N.Maliukevičius pastebėjo, kad specifiškai žiūrint į EP rinkimus ir kitus Lietuvoje vykstančius rinkimus, matoma tai, kad EP rinkimai tikrai nėra Kremliaus prioritetas Lietuvoje.
Tradiciškai didžiausio Rusijos dėmesio ir susidomėjimo sulaukia Seimo ir prezidento rinkimai. Būtent šie rinkimai tampa ir, pasak informacinių karų bei propagandos eksperto, tikėtina, taps Kremliaus dėmesio centru.
„EP rinkimų atveju galima išskirti savotišką fenomeną: tai yra per Rusijos informacinius kanalus kuriamą antieuropietišką foną, supuvusios, sugriuvusios Europos ir vakarų civilizacijos saulėlydžio naratyvų puoselėjimą.
Visa tai kuria bendrą nepasitenkinimo Europa foną ir čia kyla pagrįstas klausimas, ar ir kaip politiniai judėjimai naudosis šiais fonais Lietuvoje ir mūsų regione.
Galime prognozuoti, kad Rusijos įtaka EP atveju gali kelti daugiau ir rimtesnių iššūkių kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, tačiau Kremliaus veiksmų nereiktų praleisti pro akis ir Lietuvoje. Todėl labai svarbu neužmiršti tradicinių Kremliaus veiklos principų, kurie apima žymiai daugiau nei dezinformacija ir kibernetinės atakos“, – teigė N.Maliukevičius.
Propagandos technikos – ir priešistoriniais laikais
Neteisinga būtų manyti, kad propaganda yra šiuolaikinės politinės komunikacijos reiškinys, taikomas išskirtinai Rusijos ir nukreiptas prieš Rusijos kaimynines valstybes, kuriose ši šalis nori išplėsti savo įtakos zoną.
Propaganda – tai siekis paveikti, iškreipti tam tikros valstybės ar politinio darinio veiksmus bei įvaizdį, naudojant įvairias priemones. Propaganda pasižymi tikslingu sisteminiu pobūdžiu.
Nors apie propagandą ir informacinius karus aktyviausiai kalbėti pradėta paskutinį šimtmetį, šį reiškinį neretai siejant su Pirmuoju ir Antruoju pasauliniais karais, Šaltuoju karu, nacistine Vokietija ir Sovietų Sąjunga, pirmosios propagandos apraiškos užfiksuotos dar Persijos imperijos, gyvavusios prieš mūsų erą, laikais. Propagandinės technikos plačiai taikytos ir Reformacijos, religinio sąjūdžio Europoje plitusio XV-XVII amžiuje, laikotarpiu.
Moderniosios propagandos įrankiai taikyti pradėti XIX amžiuje, o jos proveržį išprovokavo Pirmasis pasaulinis karas. Itin plačiai taikomos propagandinės priemonės buvo Šaltojo karo metu. Jas taikė tiek Sovietų Sąjunga, tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek Vakarų Europos valstybės.
