Žinių ir nuomonių eteryje maždaug panašiai ir girdžiu. Neteko skaityti straipsnio, kuris prasidėtų pesimistiškai, pavyzdžiui: „Štai prasitrynėme Europos Sąjungoje 15 metų ir ką pasiekėme? Lietuva išsibėgioja, žudosi, geria, turtingi tapo dar turtingesni, trečdalis Lietuvos ties skurdo riba, nei žadėtos lygybės, nei teisybės. O ką jau kalbėti apie valstybės suverenitetą, kurio dalies, stodami į ES, jau atsisakėme ir ruošiamės dar daugiau atsisakyti.“
Ranką prie širdies pridėjęs nepasakysi, kad tai būtų vien tik melas ir šmeižtas.
Ir vis dėlto du trečdaliai Lietuvos buvimą ES vertina teigiamai, todėl nėra ir aštrių diskusijų tarp euroskeptikų ir ES šalininkų.
Rašau – šalininkų – ne patriotų, nes dar nežinia, ar ES piliečiai aukotųsi dėl skelbiamų vertybių.
Pripažintas ES analitikas A.Giddensas savo knygoje „Neramus ir galingas kontinentas. Kokia Europos ateitis?“ taip rašo: „Mes beveik nematėme gatvių eitynių, palaikančių Europos Sąjungą... Nepaisant pasiekimų, ES taip ir neužsitikrino savo gyventojų emocinio palaikymo. Kaip priimta kalbėti akademiniuose sluoksniuose, ES yra funkcionalistinis steiginys, skirtas pasiekti rezultatą ir neturintis nieko bendra su prisirišimu, juo labiau – aistra. Stipraus patriotizmo ir pilietiškumo jausmo, apie kurį kalbėjo Churchillis, nekilo.“
Nors skaitydamas ir klausydamas Europos Komisijos pirmininko J.C.Junckerio kalbos Europos Parlamente ne kartą pagalvojau, kad jis – tikras ES patriotas. ES, pradedant jos pirmtakais, susikūrė kaip racionali stiprių valstybių struktūra, skirta užkirsti kelią naujam karui ir pamažu, plėtojant ginamas vertybes, išaugo į galingą ekonominę, socialinę ir pilietinių teisių sistemą, turinčią įtaką visame pasaulyje.
Unikalus projektas, kuris, nors ir susidurdamas su rimtomis problemomis, gali peršokti šimtą metų.
Imperiniuose, tegul ir modifikuotuose, dariniuose maždaug po šimto metų paaiškėja – sugrius ar kapanosis toliau. ES – ne imperija, dar nebūtas sumanymas, ir kol kas jai sekasi.
Lietuva laiku įšoko į projekto traukinį ir iki šiol nepasirodė esanti atsitiktinė keleivė.
Traukiniui dėl kokių nors aplinkybių sustojus ir pradėjus skirstytis keleiviams Lietuvai tai būtų katastrofa. Didesnė nei „Brexit“.
Pirmiausia – psichologinė katastrofa. Kiek pamenu, rengiant Sąjūdžio programą apie Europos bendriją mažai buvo kalbama, bet po Mastrichto sutarties – ES gimtadienio – narystės ES idėja plito gal net greičiau nei kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse.
Be geranoriško esamų ES narių požiūrio procesas būtų buvęs kur kas painesnis. Greitai atsirado savų profesionalų ekspertų.
Aiškus tikslas be specialių ideologinių propagandinių pastangų lengvai telkė visuomenę. Nors ES nėra karinis aljansas, apie saugumą, konkrečiau – saugumo jausmą, buvo nuolat kalbama. Todėl Lietuvai (ir ne tik jai) buvimas ES netiesiogiai (tiesiogiai – NATO) yra ir saugumo garantas.
Net jeigu buvimas ES nepatiktų dėl kurios nors vykdomos politikos, žemės ūkyje ar finansų srityje, kompensuotų saugumo jausmas, kuris ir yra papildomas argumentas, kodėl ES reikia palaikyti.
Lietuva faktiškai pirmą kartą savo istorijoje turi dvigubą saugumo užnugarį. Manau, dėl to, nepaisant niurzgėjimo, ir palaikomas aukštas pasitikėjimo ES procentas.
Ir kartu atsargus požiūris į euroskeptikus. Lietuviai apsikrikštijo paskutiniai ir, vieno jauno filosofo žodžiais, iš ES išstotų paskutiniai.
Ar tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai jau tapo ir tokiais ES patriotais, kokių A.Giddensas pasigenda kitose ES narėse? Taip ar ne, pamatysime, kai sumažės ES finansinė parama Lietuvai.
Aukštas ES reitingas tarp Lietuvos gyventojų kelia kitą, paslėptą, problemą – nusiraminimo jausmą dėl ES ateities. Manoma, kad jei gyventojai yra už ES, bent jau Lietuvoje neverta laužyti galvos, kas bus ateityje.
Tikima, kad visos problemos išsispręs savaime, juolab kai maža valstybė nieko negali pakeisti. Tai, beje, dažniausias gyventojų klausimas kandidatams į Europos Parlamentą.
Ką reikšmingo jūs nuveiksite tapęs vienu iš vienuolikos EP narių tarp 740? Klausimas, į kurį kandidatui, sau pačiam nemeluojant, sunku atsakyti.
Nesimaudant sąmokslo teorijose galima samprotauti taip: jeigu iškils ES subyrėjimo grėsmė, ir vienas balsas gali būti reikšmingas. Bet kuriuo atveju Parlamento nariams iš mūsų šalies svarbiausiais Lietuvai klausimais reikėtų turėti bendrą poziciją.
Ar tai įmanoma mūsų valstybės dabartinių politinių santykių atmosferoje, sunku prognozuoti. Bent jau kandidatų avantiūristų atžvilgiu rinkėjai turėtų būti atsargesni.
Kita vertus, Lietuvoje nėra euroskeptikų, kurie keltų rimtas diskusijas mūsų valstybės vidaus politikoje.
Migracijos problemos kol kas neskaldo mūsų visuomenės. Bet Estijoje atsirado nacionalistinių idėjų šlapio sniego gniužulas. Riedėdamas jis gali staiga padidėti ir persiristi per Latviją ir Lietuvą.
Kol kas dauguma Lietuvos gyventojų į ES žiūri kaip į sėkmės istoriją.
Nedvejodama Lietuva tarpininkauja šiame kelyje Sakartvelui, Ukrainai, Moldovai. Daug kas kitokio scenarijaus net neįsivaizduoja, nors prieš tampant ES nare diskusijos apie ES naudą ir galimą žalą vyko net „susipratusio“ politinio elito sluoksniuose.
Buvo teigiama, kad reikia apsiriboti vien naryste NATO. Dar anksti pasakyti, kokią iš tikrųjų įtaką unikalus Aljansas turės ne tik Lietuvos ekonomikai, bet ir mąstymui, savimonei, tapatybei. Manau, kad ir kas atsitiktų, teigiamos spalvos dominuos.
