B.Cantat buvo teisiamas už tai, kad Vilniuje, kur buvo filmuojama juosta „Koletė“, atėmė gyvybę savo mylimąjai aktorei Marie Trintignant. Pirmąją interviu su advokatu V.Papirčiu dalį skaitykite čia.
– Kas lėmė, kad su B.Cantat bendravote taip išskirtinai? Kažin ar kiti klientai sulaukdavo tokio jūsų dėmesio ir rūpesčio.
– Jis man nebuvo klientas, o tiesiog – Bertrand’as. Buvau su juo kalėjime ir per Kalėdas, ir per Velykas.
– Nekeikėte tos dienos, kai sutikote jį ginti?
– Nė kiek nesigailiu, kad ėmiausi jo bylos. Tą dieną, kai sulaukiau prašymo jį ginti, pamenu, lyg būtų buvusi vakar.
Buvo karšta liepos diena, mes su žmona poilsiavome Klaipėdoje. Išgirdęs, koks tai klientas, iš pradžių atsisakiau, bet kiek pagalvojęs sutikau.
Tada man labiausiai buvo gaila, kad tenka nutraukti atostogas, nes žinojau, kad daugiau tais metais jų nebeturėsiu.
– Ar šios bylos tyrėjams ir teisėjams turėjo įtakos tai, kad Trintignant’ų šeima – žinoma ir gerbiama Prancūzijoje?
Juk tuometis prezidentas Jacques’as Chiracas buvo atsiuntęs net du savo lėktuvus, kad Marie būtų saugiai pargabenta iš Vilniaus į Paryžių? Vadinasi, Bertrand’o nusikaltimas jo tėvynėje buvo aukščiausios valdžios dėmesio centre.
– Iš tiesų jautėme, kad ir bylos tyrimas, ir teismo procesas akylai stebimas iš Paryžiaus.
Teisėjų Vilniuje pasirinkti negalėjome, bet buvau nuėjęs pas teismo pirmininką paprašyti, kad Teismo rūmai būtų aptvarkyti, kad veiktų kavinė ir žurnalistai, kurių ir iš Prancūzijos, ir iš Lietuvos susirinkdavo šimtais, būtų iš gatvės įleidžiami į tualetus.
– Trintignant’ų šeimą teisme Lietuvoje gynė labai įtakingas advokatas, buvęs Prancūzijos teisingumo ministras Georges’as Kiejmanas.
Ar tiesa, kad liudytojo Andriaus Leliugos, kuris paskutinis su Bertrand’u ir Marie bendravo savo namuose tą lemtingą 2003 metų liepos naktį, parodymai buvo derinami Paryžiuje?
– Kai šią informaciją per teismą viešai pasakiau G.Kiejmanui, šis neprieštaravo. Tylėjo. O aš turėjau patikimos informacijos, kad jis tikrino raštu gautus A.Leliugos parodymus.
– Kaip vertinate informaciją, kad Marie galėjo iškristi iš viešbučio balkono ir į kambarį buvo atnešta jau susižalojusi?
Jei tai būtų tiesa, būtų galima daryti prielaidas, kad Bertrand’as niekuo dėtas ir prisiėmė kaltę sau?
– Bet juk apie šią versiją nė žodžiu savo parodymuose neužsiminė A.Leliuga, o būtent jis abu įsimylėjėlius matė paskutinis.
– Ar sulaukdavo Bertrand’as iš Prancūzijos palaikymo, ar jis rūpėjo tik savo šeimai ir savo grupės nariams?
– Laiškai iš Prancūzijos į Vilnių įvairiais adresais plaukė šimtais. Kasdien į kalėjimą jam nunešdavau po kelias dešimtis gerbėjų laiškų.
Kartą labai nustebau, kai buvau pakviestas atvykti į Žvėryne buvusį Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą, kuriame kažkada dirbau, atsiimti siuntinio.
Važiuojant ten galvoje sukosi įvairios mintys, tačiau tikrai nesitikėjau, kad rasiu Bertrand’ui skirtą daiktą.
Pamatęs dėžę sulig dideliu televizoriumi netekau amo.
Pasirodo, kažkas iš Prancūzijos sugalvojo jam atsiųsti įvairiausių skanėstų.
Tie siuntėjai nežinojo, kokiu adresu siųsti, tačiau nežinia kaip sužinoję, kad esu dirbęs institute, nurodė būtent jo adresą.
– Kaip į įvykius Vilniuje reagavo Bertrand’o tėvai, žmona, jo grupės nariai, su kuriais jį siejo ilgametė draugystė?
– Jie puikiai suprato, kad būtina kuo greičiau pasirūpinti jo gynyba, tačiau ilgai vengė bendrauti su žiniasklaida.
Bertrand’o tėvai – paprasti žmonės iš Bordo. Tėvas – kariškis, dalyvavęs Vietnamo kare, motina – pedagogė.
Praėjus, regis, dienai po tragedijos į Vilnių atskrido Bertrand’o žmona ir keli grupės nariai. Jie tiesiog stengėsi žmogiškai jį palaikyti.
Klausė, ar man nereikia kokios nors pagalbos, gal reikia dar antro advokato? Bet aš pasakiau, kad susitvarkysiu pats.
Tiesa, jau prieš pat teismą į pagalbą pasikviečiau kolegą advokatą Algirdą Matuizą.
Per keturiolika mėnesių, kol Bertrand’as buvo Lukiškėse, jį aplankė apie pusšimtį žmonių, atvykusių iš Prancūzijos.
Bet didžiausią įspūdį man paliko Krisztina.
Ji labai mylėjo Bertrand’ą. Buvo tikrai išmintinga moteris, žmona ir gynė jį kaip liūtė.
– Kaip jums atrodo, kodėl ji taip elgėsi? Juk Bertrand’as jai buvo neištikimas. Paliko su ką tik gimusia dukrele ir dar įvėlė į tokią baisią tragediją.
– Keliu prieš ją kepurę. Ji ir man, ir liudydama teisme nuolat kartojo, kad Bertrand’as – geras žmogus, tik labai impulsyvus.
Jos atsakymai ir paaiškinimai apie jųdviejų gyvenimą ir bendravimą gražiai gulė į tą paveikslą, kurį apie Bertrand’ą buvau pats susidėliojęs su juo bendraudamas.
Manau, kad Krisztina tikrai nemelavo.
Juk ji kilusi iš Vengrijos, dalyvavo disidentiniame gyvenime ir kova už teisybę buvo jos kraujyje.
– Jums turbūt žinoma, kad kai kurie filmo „Koletė“ grupės nariai teisėsaugininkams sakė, esą Krisztina Vilniuje prasitarusi, jog ir ją Bertrand’as buvo sumušęs.
– Nei bylos tyrimo metu, nei teisme ji to nepatvirtino.
Man ji irgi ne kartą teigė, kad niekada per bendro gyvenimo metus nebuvo patyrusi Bertrand’o smurto, nors apsižodžiavimų ir būta.
Krisztina taip pat pasakojo, kad kai Bertrand’ą užvaldydavo emocijos arba jis susinervindavo, jei negalėdavo išspręsti kokių nors problemų, tiesiog apsisukdavo ir išeidavo iš namų nusiraminti. Ir aš neturėjau teisės Krisztina netikėti.
– Tai kodėl jis Vilniuje kilus konfliktui su Marie nepaliko jos vienos kuriam laikui viešbutyje? Galėjo išeiti į naktinį Vilnių pasivaikščioti ir sugrįžti pykčiui nurimus.
– Galėjo. Bet neišėjo. Ir dėl to labai galėjosi. Manau, kenčia ir gailisi iki šiol.
– Gal vis dėlto ir Bertrand’ui, ir Marie koją pakišo narkotikai? Apie tai juk Vilniuje tada garsiai kalbėta. Net buvo pasigirdę, esą A.Leliuga netyčia prasitaręs apie kažkokius cheminius kvaišalus.
– Esu tikras, kad Bertrand’as jokių narkotikų nevartojo, o Marie tyrimai, atlikti Prancūzijoje, parodė, kad jos kraujyje būta kanabinoidų ir kelių rūšių raminamųjų vaistų. Kad tą nelemtą naktį buvo geriama alkoholio, Bertrand’as neneigė.
– Ar Bertrand’o žmona į Vilnių po tragedijos atvyko jo paties prašymu, ar jos vizitas buvo jūsų gynybos scenarijaus dalis?
– Kai pirmą kartą pasimačiau su Bertrand’u, Krisztina jau buvo Vilniuje.
Nemanau, kad nusprendusi tuoj pat atvykti į Vilnių ji turėjo tikslą susigrąžinti Bertrand’ą. Matydamas, kaip jie bendrauja, supratau, kad dvasinis ryšys tarp jų nenutrūkęs.
– Už tyčinį nužudymą pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą gresia laisvės atėmimas iki penkiolikos metų. B.Cantat buvo skirti aštuoneri metai kalėjimo.
Ar jūs, kaip jo gynėjas, sutikote su tokia bausme?
– Sausakimšoje salėje baigiamajame teismo posėdyje pasakiau net pusketvirtos valandos trukusią kalbą. Iš anksto jos nebuvau pasirašęs.
Turėjau tik schemą, nes man, žinant visus bylos faktus ir juos pagrindžiančius teisės aktus, patinka teismuose improvizuoti. Po tos kalbos buvau šlapias iki paskutinio siūlo.
Deja, Bertrand’as buvo nuteistas už tyčinį Marie nužudymą. Bet aš savo kalboje siekiau įrodyti, kad jis neturėjo nei tikslo, nei motyvų tai daryti.
Taip kalbėjau ne dėl to, kad būčiau bandęs jį pateisinti, o todėl, jog buvau tikras, kad jį reikėjo teisti už neatsargų gyvybės atėmimą, bet ne už tyčinį nužudymą.
Įkalbinėjau jį paduoti apeliacinį skundą.
Tačiau jis atsisakė. Tada jau nebesusilaikiau – rėkiau ant jo per pasimatymą kalėjime nerinkdamas žodžių!
Ir tada, ir dabar manau, kad reikėjo jam siekti, kad iš nuosprendžio būtų išbrauktas žodis „žudikas“. Juk jis prisiėmė didžiąją kaltės dalį ir jos niekada neneigė.
Po tokių karštų mano kalbų Bertrand’as išrėžė: „Tu – ne lietuvis, tu – lotynas (iš Lotynų Amerikos. – Red.)!“
– Kodėl jis veržėsi iš Lietuvos ir norėjo būti kalinamas Prancūzijoje?
Kraupo nuo gyvenimo sąlygų Lukiškėse ar būta ir kitų priežasčių?
– Dar prieš teismą Bertrand’as yra sakęs, kad nesikrato kaltės, nori ir gali už viską atsakyti, bet norėtų būti suimtas ir kalinamas Prancūzijoje.
Tačiau tuomečiai Lietuvos generalinės prokuratūros vadovai siekė, kad teismo procesas būtų surengtas Vilniuje. Tokia buvo jų principinė nuostata.
Jau įsigaliojus nuosprendžiui Bertrand’as neatsisakė siekio būti išsiųstas kalėti į Prancūziją, kur jam net dangus atrodė mėlynesnis nei Lietuvoje.
2004 metų rugsėjo 28-ąją jis iš Lukiškių buvo išgabentas į Miurė kalėjimą, esantį netoli Tulūzos.
– Ar jūs jį išlydėjote iš Vilniaus? Koks buvo paskutinis jūsų susitikimas?
– Man iš kalėjimo teko išnešti Bertrand’o daiktus ir perduoti jo tėvams, tuo metu dar buvusiems Vilniuje.
Vilniaus oro uoste suspėjau jam tik iš tolo pamojuoti.
– Kaip tęsėsi jūsų bendravimas jam kalint Prancūzijoje? Gal susirašinėjote?
– Įvairiomis progomis gaudavau jo vieną kitą atvirlaiškį, nes, matyt, Miurė kalėjime kalinių susirašinėjimas buvo kur kas labiau ribojamas nei Lukiškėse.
Tą dieną, kai jis 2007 metais atlikęs pusę skirtos bausmės buvo paleistas iš kalėjimo lygtinai, suskambo mano telefonas ir aš išgirdau: „Tai Bertrand’as.“ Jis sakė, kad man paskambino pirmam.
Pats jam skambinti vengiu, nes nenoriu priminti tų tragiškų Vilniaus įvykių.
Prieš kelerius metus buvau kviestas dalyvauti vienoje Prancūzijos televizijos diskusijų laidoje apie Marie ir Bertrand’o tragediją, bet atsisakiau, nes supratau, kad būsiu panaudotas kaip vienos ar kitos šalies įrankis.
– Kaip Bertrand’o gyvenimas klostėsi išėjus į laisvę?
– Iš kalėjimo jis sugrįžo gyventi pas žmoną Krisztiną ir jų bendrus vaikus – sūnų Milo ir dukrą Alice. Bet nelaimės jį persekiojo dar ne vienus metus.
Likus keliems mėnesiams iki grįžimo į laisvę jį sukrėtė žinia apie motinos mirtį. Netrukus mirė sesuo Anna.
Baisi tragedija ištiko 2010 metų spalį, kai jų bendruose namuose nusižudė žmona Krisztina. Bertrand’as tuo metu miegojo.
Negyvą mamą rado iš mokyklos sugrįžęs sūnus Milo.
Tais pačiais metais dėl nesutarimų iširo Bertrand’o muzikos grupė „Noir Desir“.
2013 metais savo noru iš gyvenimo pasitraukė ir Bertrand’ą gynęs vienas geriausių Prancūzijos teisininkų 63 metų Olivier Metzneris, kuris lankydavosi ir Vilniuje.
Tiesa, reikėtų dar prisiminti ir tai, kad 2003 m. rudenį sudegė Bertrand’o ir Krisztinos namas netoli Bordo. Buvo nustatyta, kad tai tyčinis padegimas.
Nepaisant visų nelaimių, tikiu, kad Bertrand’as, jei dar neatsitiesė, tai tikrai atsities.
Kai nuvykstu į Liuksemburgą, Belgiją ar Prancūziją, būtinai užeinu į muzikos parduotuves pasižiūrėti, ar yra grupės „Noir Desir“ kompaktinių diskų.
Ne kartą esu matęs, kad senieji jau išleisti iš naujo, vadinasi, yra kas juos perka, domisi ir nekantriai laukia naujų.
Galbūt vieną dieną Trintignant’ų šeima ir prancūzai atleis dainininkui už šią tragediją.
Bertrand’as yra sakęs, kad visą gyvenimą nešios Marie žūties naštą.
– Tai, kad pernai Prancūzijos feministės, kovojančios su smurtu prieš moteris šeimose, padarė viską, kad neįvyktų B.Cantat koncertas Paryžiuje, o Marie tėvas J.L.Trintignant’as nesutiko su juo sykiu lipti į Avinjono teatro festivalio sceną, rodo, kad dainininkas atleidimo dar nesulaukė.
– Vis tiek aš tikiu, kad laikas anksčiau ar vėliau užgydys visas žaizdas.
