Istoriniu požiūriu tai dar neilgas laikotarpis, tačiau atsigręžus į 2004-uosius matyti, kaip neatpažįstamai pasikeitė šalis.
Daugeliui lietuvių ryškiausia narystės ES nauda – galimybė laisvai keliauti po visą ES, išvykti ten mokytis, dirbti ir net pasilikti visiems laikams. Tik vieniems emigracija atrodo didžiulis laimėjimas, o kitiems – kelianti pavojų net lietuvių tautos išlikimui.
Be abejo, Lietuva susitraukė dramatiškai – atkūrus nepriklausomybę šalyje gyveno 3,7 mln., o šių metų balandžio 1-ąją – jau tik 2,79 mln. žmonių. Ar tikrai tai jau beveik nacionalinė katastrofa?
Žinoma, Lietuvai tai labai rimtas demografinis, socialinis, ekonominis iššūkis. Tokio masto emigraciją būtina stabdyti, antraip visuomenė sens, sparčiai mažės dirbančių žmonių skaičius.
Ateities scenarijus braižantys demografijos ekspertai remiasi pastarųjų poros dešimtmečių emigracijos statistika ir, pagal jų prognozes, Lietuvos vaizdas 2030 ar 2050 metais bus tikrai liūdnas – tuo atveju, jei demografiniai procesai nesikeis.
Vis dėlto yra vilties, kad emigracija atslūgs, o sugrįžtančių į tėvynę žmonių skaičius išaugs. Tai rodo praėjusių ir šių metų duomenys.
Pernai dėl emigracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo beveik 15 tūkst., bet tai geriausias rodiklis nuo 1992 metų.
Šįmet emigracija toliau lėtėja ir galima laukti, kad, toliau kylant gyvenimo lygiui, išvykstančių ir atvykstančių žmonių skaičius susilygins.
Dar reikia turėti galvoje, kad dirbti į Lietuvą atvyksta vis daugiau užsieniečių, ypač iš Ukrainos, kurie, nors gauna leidimą gyventi mūsų šalyje tik laikinai, ilgainiui gali tapti ir nuolatiniais gyventojais. Tai taip pat pagerintų Lietuvos demografinę padėtį.
Pernai dirbti į mūsų šalį atvyko apie 50 tūkst. užsieniečių, bet ne visus lietuvius tai džiugina, nes baiminamasi, kad jie išstums iš darbo rinkos vietos gyventojus, lėtins atlyginimų augimą, o svarbiausia – įžvelgiama grėsmė tautinei sudėčiai, valstybinei kalbai.
Tik baimės akys čia aiškiai per didelės. Lietuva nuo Baltijos kaimynų skiriasi tuo, kad pas mus vyrauja valstybę kūrusi tauta – lietuviai sudaro apie 85 proc. šalies gyventojų, todėl bent artimiausiu metu kitataučiai nekelia jokių pavojų nei tautinei kultūrai, nei kalbai.
Gyventojų šalyje mažėja ir dėl per mažo gimstamumo. Bet ir čia matyti prošvaisčių: prieš 15 metų vidutinis gimstamumas šalyje siekė tik 1,3 vaiko vienai moteriai ir buvo tarp mažiausių ES, o dabar šis rodiklis vienas geresnių – 1,7 vaiko.
Akivaizdu, kad emigraciją lemia didžiulis darbo užmokesčio skirtumas tarp Lietuvos ir turtingųjų Europos šalių.
Narystės ES žūtbūt siekę mūsų šalies diplomatai puikiai suprato, kad pasiekus geidžiamą tikslą nepavyks išvengti didžiulės emigracijos, bet Bendrijos teikiamą naudą laikė šimteriopai svarbesne už galimą žalą.
Prabėgę 15 metų parodė, kad jie buvo teisūs. Lietuva dabar kasmet gauna kone 2 mlrd. eurų paramos, dar svarbiau verslo galimybės laisvai veikti per 500 mln. gyventojų turinčioje ES rinkoje, jos teisinė apsauga.
Lietuviai ypač džiaugiasi judėjimo laisve, galimybe dirbti bet kurioje ES šalyje, nors mūsų valstybei tai ir atsirūgsta. Tai parodo ir gyventojų apklausos – nors lietuviai ir linkę skųstis gyvenimu, kone du trečdaliai Lietuvos piliečių teigia, kad pasitiki ES.
Pagal šį rodiklį jie yra didžiausi euroentuziastai Bendrijoje.
Iš tiesų vargu ar Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuo 1995 metų iki 2018-ųjų būtų išaugęs daugiau kaip keturis kartus, jei ne narystė ES.
Prieš 15 metų vienam lietuviui tenkantis BVP nesudarė nė pusės ES vidurkio, o pernai pagal perkamosios galios standartą (atsižvelgus į kainų lygį) pasiekė jau 78 proc. šio rodiklio.
Statistiškai lietuvio perkamosios galios vidurkis net šiek tiek didesnis nei esto, nors Estija nuolat laikoma Lietuvai sektinu pavyzdžiu. Tai gali stebinti – juk Estijoje vidutinė alga geru ketvirtadaliu aukštesnė nei Lietuvoje, išvis uždarbiu lenkiame tik Bulgariją ir Rumuniją.
Mat BVP vienam gyventojui rodiklis neatspindi, kaip paskirstomas šalies turtas, o socialinė nelygybė Lietuvoje viena didžiausių ES. Tačiau dėl to lietuviai gali priekaištauti tik savo valdžiai, bet ne Briuseliui.
Nors valstiečiai žadėjo sumažinti socialinę atskirtį, pajamų nelygybę, per daugiau nei porą jų valdymo metų neįvyko jokių didesnių poslinkių.
Jau šį mėnesį Lietuva išsirinks prezidentą ir 11 europarlamentarų. Net ir šalies vadovo rinkimų kampanija vangi, mažai kas domisi kandidatų programomis, rinkėjų simpatijas daugiausia lemia viešaisiais ryšiais kuriamas asmenybių įvaizdis, tarsi tai būtų grožio konkursas.
Dar prastesnis rinkimų į Europos Parlamentą (EP) vaizdas. Kandidatų sąrašai išpuošti nieko apie darbą EP neišmanančiais žinomais asmenimis ir susidaro įspūdis, kad daugelis jų veržiasi tik gauti 7 tūkst. eurų algą, o ne dirbti Lietuvos labui. Ir rinkėjai dėl to turi jausti atsakomybę, jei rinks į EP tokius savo atstovus.
Juk EP tampa vis svarbesne institucija, kuri svarstys, kokiu keliu pasuks ES. Rinktis reikės tarp konfederaciją primenančios vieningos Bendrijos ir savarankiškumą išsaugančių valstybių sąjungos.
Lietuvai priimtinesnis pastarasis scenarijus, bet būtina ir stiprinti ES vienybę, nes teks vis aštriau konkuruoti su JAV bei Kinija.
Vienaip ar kitaip, Lietuva jau negali virti savo sultyse – globalizmo vandenynu šaliai daug lengviau plaukti didžiuliu ir galingu ES laivu nei mėginti atsilaikyti prieš audras su savo mažyte valtele.
Tik metas lietuviams mąstyti europietiškai ir jaustis ne vien Lietuvos, bet ir visos ES piliečiais.
