Profesiniu emigrantu save vadinantis lietuvis ryšį su gimtine regi ne per etnografiniais raštais išmargintus kostiumus, o per praeities išeivių bendrystės ir pagalbos Lietuvai tąsą.
Dėl to jis su jauduliu laukia gegužės 12 dienos – tada kartu su šalį įelektrinusiais prezidento rinkimais ant biuletenių atsidurs ir pilietybės išsaugojimo klausimas.
Mariui, kaip ir visiems po 1990-ųjų kovo 11-osios į užsienį išvykusiems lietuviams, jis ypač aktualus bei lauktas ne vienerius metus.
Visgi garantijų, kad referendumas bus sėkmingas, toli gražu nėra, o Lietuva pasidalinusi į dvi stovyklas.
Vieniems nepatinka mintis keisti Konstituciją ar neapibrėžtumas konkrečiais, pavyzdžiui, karo atvejais. Kitiems šiuos nuogąstavimus užgožia baimė dėl išsivaikščiosiančios Lietuvos.
Prieš artėjantį referendumą lrytas.lt dalinasi trimis nepaprastų emigrantų – Gintaro, Dariaus ir Mariaus – istorijomis bei jausmais dėl dvigubos pilietybės.
Už Atlanto – per Biržus
Chirurgas Gintaras Antanavičius į JAV išvyko prieš daugiau nei dvidešimt metų – 1997-aisiais ir taip pateko į trečiąją lietuvių emigrantų bangą.
Pirmąja laikomi XIX a. pabaigoje žemės ūkį iškeitusieji į Pensilvanijos kasyklas ar Čikagos gamyklas, antrąja – per dipukų stovyklas po Antrojo pasaulinio karo pasitraukę lietuviai.
Gintarui, kitaip nei daugeliui praeityje išvykusių tėvynainių, emigracijos idėja į galvą pateko visai atsitiktinai, trumpam atsikrausčius į Biržus.
Ten vyras kartu su žmona Kristina ir ką tik gimusiu sūnumi pagal tuo metu galiojusią rezidentūros regionuose tvarką išvyko po medicinos studijų Vilniaus universitete.
„Gyvenant Biržuose vienas bičiulis kaip tik užsiminė, kad pildo dokumentus žaliajai kortai bei pasiūlė dėl įdomumo užpildyti ir mums. Po pusmečio gavome teigiamą atsakymą. Minčių buvo įvairių: iš vienos pusės, norėjosi likti, iš kitos – veržėmės pamatyti pasaulį“, – lrytas.lt pasakojo Gintaras.
Galiausiai jaunatviškas žingeidumas nugalėjo ir pora, susikrovusi keletą lagaminų, sėdo į lėktuvą.
Pirmąja Gintaro galimybe svečioje šalyje tapo stipendija mokslinei programai (angl. fellowship) Jeilio–Voterberio universitetuose. Kadangi iš pradžių lietuvis į JAV nevyko su mintimi pasilikti visam laikui, tai buvo puiki proga apsidairyti ir priimti galutinį sprendimą.
„Tuo metu po darbų grįžęs namo žmonai vis pasakodavau, kaip čia skiriasi bendravimas su žmogumi, galimybės. Lietuvoje tada teoriškai galėdavai žinoti naujausias medicinos technologijas, bet kadangi jų tiesiog nebuvo, taikyti negalėjai. Atvykęs į JAV pamačiau, kad čia viską, ko gali reikėti, gydytojas gauna“, – prisiminė jis.
Nuo to laiko Gintaras nuėjo ilgą kelią – dabar vyras vienoje Pensilvanijos ligoninių atlieka chirurgines nutukimo operacijas, yra bariatrinės chirurgijos specialistų ruošimo programos direktorius bei vadovo pavaduotojas Metabolizmo ir nutukimo chirurgijos institute.
Tam, kad JAV galėtų siekti karjeros aukštumų medicinoje, jam teko praeiti porą sudėtingos sistemos etapų – dar kartą laikyti egzaminus anglų kalba bei dalyvauti rezidentūroje.
„Pagalvojau, kad jei jau turiu savo viziją, reikia pabandyti. Iš pradžių egzaminų laikyti ėjau aš, nes geriau mokėjau anglų kalbą, o vėliau – žmona. Tai buvo tas momentas, kai priėmėme sprendimą tapti emigrantais“, – sakė Gintaras.
Kadangi Lietuvoje liko chirurgo tėvai, medikas puikiai žino ir šiandienines Lietuvos sveikatos sistemos aktualijas.
„Galima susidaryti tokį vaizdą, kad Lietuvoje žmonės kartais bijo eiti pas gydytoją, ypač jei vyksta pasitikrinti profilaktiškai. Gydytojai stebisi, ko žmogus atėjo, ar jis specialiai ieško ligų. Amerikoje požiūris kitoks – profilaktinis gydymas čia netgi svarbesnis“, – aiškino jis.
JAV geresnę sveikatos sistemos kokybę žada ne tik pacientams, bet ir čia dirbantiems gydytojams. Visų pirma, tai pasireiškia kur kas solidesniais atlyginimais.
Juos atriekia didžiąją sistemos dalį finansuojančios privačios sveikatos draudimo įmonės, o neįgaliaisiais ar mažesnes pajamas gaunančiais žmonėmis rūpinasi ir valstybė, pavyzdžiui, per garsiąją „Obamacare“ programą.
„Vieni medikai į JAV važiuoja dėl pinigų, kiti – dėl galimybių. Man būtent jos yra svarbesnės. Geresnės galimybės, didesnis atpildas ir didesnė pagarba yra auksinė formulė. Dėl to paprasčiausiai pamilsti tą gyvenimo būdą“, – pasakojo Gintaras.
Visgi nauji horizontai užsienyje lietuviui neužvėrė durų į gimtąją šalį. Išlaikęs egzaminus ir patekęs į chirurginę rezidentūrą Pitsburge, jis pradėjo galvoti, kaip savo žiniomis keistis su kolegomis Lietuvoje.
O pripažintu specialistu laikomas Gintaras pasidalinti išties turi kuo – pavyzdžiui, jis kai kurias operacijas konferencijų metu kolegoms iš viso pasaulio transliuoja gyvai, o darbui pasitelkia ir Lietuvos dar nė nepasiekusį modernų robotą.
„Į Pitsburgą stažuotėms buvo atvykę medikų iš Lietuvos, be to, ne kartą esu ten skaitęs paskaitas. Bendrauju ir su lietuviais kolegomis tiek didelėse klinikose, tiek rajonuose, tad žinau, kas ten vyksta. Tiesa, kadangi dabar esu nutukimo chirurgas, o Lietuvoje tai nėra tiek aktualu, bendrų taškų surasti sunkoka“, – kalbėjo vyras.
JAV jau apsipratęs lietuvis dažnai pasvarsto apie būsimą referendumą. Pasak Gintaro, jam negalėjimas turėti dviejų pilietybių atrodo neteisybė, ateityje galinti skaudžiai kainuoti patiems lietuviams.
„Lietuvai didžiausią naudą gali atnešti tie emigrantai, kurie siekia daugiau ir užsienyje nuoširdžiai nori integruotis, o ne tik uždirbti. Šie žmonės yra tarsi Lietuvos ambasadoriai, nes patenka į aukščiausius kitų šalių visuomenės lygius ir ten savotiškai atstovauja Lietuvai“, – svarstė Gintaras.
Jis pridūrė, jog jo manymu, nepriėmus dvigubos pilietybės įstatymo, Lietuva prarastų iškart dvi saviškių kartas – emigravusią iškart po nepriklausomybės atkūrimo ir antrąją, jų vaikų kartą.
Čia chirurgui pavyzdžių ieškoti toli nereikia – jo 23-ejų sūnus Tadas, neseniai baigęs kompiuterių inžineriją Pensilvanijos universitete ir dirbęs žymiajame „Goldman Sachs“ banke, yra gimęs Lietuvoje bei gerai kalba lietuviškai.
Visgi vaikinas užaugo ir savarankišką gyvenimą pradėjo jau už Atlanto, tad prireikus rinktis pilietybę, jis ilgai nesvarstytų.
„Nesinori, kad Lietuva atstumtų savo vaikus, nes galimybės jų susigrąžinti nebebus. Juk ir pats pilietybės supratimas keičiasi, jis vis labiau kompleksiškas. Gyvename globaliame pasaulyje“, – pabrėžė Gintaras.
Referendumas kelia dvejonių
„Iki šiol nesu susitaikęs su mintimi, kad išvažiavau visam laikui“, – šypsojosi kitas pasakojimo herojus, daugiau nei prieš du dešimtmečius Lietuvą palikęs mokslininkas Darius Balčiūnas.
Biomoksluose besispecializuojantis lietuvis su tėvyne atsisveikino nusprendęs žengti profesionalaus tyrėjo keliu, kai 1994-aisiais baiginėjo biologijos studijas Vilniaus universitete.
Nors iš pradžių jis planavo doktorantūrai keliauti tiesiai už Atlanto, planus apvertė dirbant VU Biotechnologijos institute gautas pasiūlymas stažuotei keltis į Švediją, Upsalos universitetą.
„Projektas, su kuriuo dirbau Švedijoje, mane užkabino, tad taip doktorantūrai ten ir pasilikau. Norėjosi pamatyti, kaip atrodyčiau platesniame kontekste, o ir mokslo finansavimas Lietuvoje tada buvo prastas“, – lrytas.lt pasakojo D.Balčiūnas.
Tuo metu jaunas mokslininkas manė, kad Lietuvą palieka laikinai, tačiau po doktorantūros pradėjus ieškoti vietų tolimesniems tyrimams, akiratyje vėl atsidūrė JAV.
Taip kita Dariaus karjeros stotele tapo Minesotos, o vėliau – „Temple“ universitetas Filadelfijoje, kur jis pradėjo dėstyti studentams ir dirba iki šiol.
Kodėl vietoj plačių bei finansiškai viliojančių perspektyvų privačiame sektoriuje lietuvis pasuko mokslo keliu?
„Man mokslininko profesija dar nuo mokyklos laikų atrodė švari žinių prasme. Tai buvo tarsi bandymas suprasti pasaulį ir tai, kaip jis veikia“, – pasakojo Darius.
Dabar vyras be dėstytojo darbo taip pat turi savo laboratoriją, kur drauge su kolegomis tiria širdies regeneraciją.
Nors tarp Amerikos mokslininkų konkurencija, kaip pripažįsta lietuvis, yra pašėlusiai didelė, sąlygomis skųstis negalima.
Kita vertus, jis nenurašo ir gimtinės: „Lietuva tikrai turi biolaboratorijų, kurios yra ne tik europinio, bet ir pasaulinio lygio. Tiesiog Lietuvoje, kiek teko susidurti, prikurta nemažai biurokratinių barjerų, bereikalingai apsunkinančių mokslininkų darbą.“
Vyras iki šiol palaiko ryšius su kolegomis Biotechnologijos institute ar būdamas Lietuvoje užsuka į Gamtos mokslų centrą.
„Ryšiai nėra stebuklingai glaudūs, bet yra. Matyt, į Lietuvą vis veda ta smegenų dalis, kuri dar nesusitaikė su tuo, kad į JAV išvykau visam laikui“, – šypsojosi jis.
Kartu su šeima Filadelfijoje įsikūręs Darius ten gyvena turėdamas žaliąją kortą. Kaip sako pats, didelių kliūčių tai nedaro, tad jis į būsimą referendumą žvelgia atsargiai.
„Taip, neturint JAV pilietybės šiokių tokių nepatogumų yra, bet nesakyčiau, kad daug. Kalbant apie dvigubą pilietybę, man iš esmės nepatinka mintis keisti Konstituciją. Neseniai pažiūrėjau, kiek užsienio lietuvių užsiregistravo artėjantiems rinkimams – tik kiek virš 40 tūkstančių (apie 10 proc. visų emigrantų, – Red.) Dažnai kalbame apie milijoną visame pasaulyje gyvenančių lietuvių ir tai yra tiesa, bet kai klausiame, ar jie nori dalyvauti valstybės gyvenime, pakyla labai menkas procentas rankų“, – kalbėjo Darius.
Nors lietuvis susidurdamas su užsienyje gyvenančiais tautiečiais jaučia jų nuotaikas ir pritarimą daugybinei pilietybei, pats tebeturi dvejonių.
„Rimta bėda yra ta, kad dabartiniame referendumo pasiūlyme pernelyg daug nepaaiškintų dalykų, o anot angliško posakio, velnias slypi detalėse.
Pavyzdžiui, kas ir pagal kokius kriterijus sudarinės sąrašą šalių, atitinkančių transatlantinės ir europinės integracijos kriterijus? Du sudėtingi pavyzdžiai būtų Ukraina, kuri šiuo metu iš esmės kovoja už mūsų laisvę, ir Turkija.
Ar bus galima iš to sąrašo šalis išbraukti ir kas nutiks su dviguba pilietybe po to? Iniciatoriai nesivargina šių klausimų aiškinti, o tai kelia dvejones“, – teigė jis.
Kai kurie argumentai glumina
Marius Vilemaitis gyvena kiek kitokiu ritmu, nei du ankstesni pašnekovai – jis darbuojasi garsiojoje Niujorko „Nasdaq“ akcijų biržoje, kur užima IT valdymo sistemų vadovaujančio architekto pareigas.
Tai, kad dinamikos čia netrūksta, liudija vyro telefonas – kol kalbėjomės Vilniaus „Nasdaq“ biure, jo ekranas nušvisdavo kas kelias minutes.
„Tai ne dėl to, kad pasiilgau socialinių tinklų, – šyptelėjo Marius. – Tiesiog tokiu būdu su kolegomis gauname darbinę informaciją ir į ją reaguojamame. Jau įpratome prie to, kad esame pasiekiami 24 valandas.“
Nors Niujorko birža užsiima elektronine prekyba ir neprimena filme „Volstryto vilkas“ matytų chaotiškų vaizdelių su nuolat šūkaujančiais ir per galvas lipančiais brokeriais, joje verda gyvenimas, kartais matuojamas net milisekundėmis.
Tam, kad atsidurtų šiame sūkuryje ir turėtų mėgstamą darbą, Marius savo linkme ėjo ilgai ir kryptingai.
Kauno technologijų universitete baigęs telekomunikacijų srities studijas, vyras beveik dešimtmetį dirbo Lietuvoje, kol dėl mažų specifinės darbo rinkos mastelių čia pasidarė ankštoka ir 2009-aisiais jis pasuko į JAV.
Ten Marius iki šiol gyvena su žaliąja korta, tačiau priešingai nei biomokslininko keliu pasukusiam D.Balčiūnui, pilietybės neturėjimas jam yra užkirtęs nemažai kelių.
Pavyzdžiui, kai lietuvis nuvykęs į JAV per rangovų įmonę įsidarbino Federalinės Aviacijos Agentūros Technologijų centre, buvo pakviestas jungtis prie ypač konfidencialaus ir įdomaus projekto.
Visgi Marius pačiame paskutiniame priėmimo etape sužinojo, kad jame gali dirbti tik JAV pilietybę turintys žmonės.
„Jie tuo metu dirbo su dirbtiniu intelektu, tad galima įsivaizduoti, koks pasiūlymas tai buvo. Visgi viskas griuvo kai paskutinėje stadijoje manęs paklausė, ar turiu JAV pilietybę. Vėliau manęs paklausė, ar norėčiau ją priimti.
Atsakiau, kad ne, todėl viskas buvo baigta. Buvo sunku susitaikyti su faktu, kad negaliu dirbti tokiuose projektuose – juk save laikau profesiniu emigrantu“, – nemalonią patirtį prisiminė jis.
Marius pretenduoti į JAV pilietybę galėjo jau seniai ir ne kartą apie tai galvojo.
Tačiau, kaip pabrėžia pats, jis vis tempia gumą laukdamas pilietybės išsaugojimo referendumo ir turi atsakymus į skeptikų argumentus.
„Dažnai girdžiu klausimą, ką su dviguba pilietybe daryti karo atveju. Pažiūrėkime į tai iš istorinės pusės ir paspekuliuokime dėl ateities. Žinome, jog praeityje mūsų išeiviai vaidino svarbų vaidmenį tiek karo metu, tiek kitais Lietuvai sunkiais momentais. O kalbant apie ateitį, manau, kad Lietuvai turėti dalį piliečių už valstybės ribų gali būti netgi naudinga. Juk dabar karas yra kibernetinis ir, tarkime, aš prasidėjus kibernetiniam karui galiu būti toks pats karys, koks būčiau sėdėdamas Viršuliškėse.
Taip pat mane stebina pasipiktinimas dėl mokesčių mokėjimo ar socialinių garantijų. Juk mokesčiai mokami ne pagal pilietybę, o pagal tai, kur gauni pajamas. Kai su šeima atvykstame į Lietuvą ir čia, pavyzdžiui, suserga mano vaikas, už visas gydymo paslaugas susimokame. Tad nematau jokios vagystės iš valstybės“, – dėstė emigrantas.
Marius į Lietuvą grįžta gana dažnai – čia jis ne tik bendradarbiauja su savo kolegomis, bet ir prisideda prie gimtųjų Kybartų bendruomenės veiklos bei įvairių kitų projektų, pastaruoju metu daugiausiai susijusių su švietimu.
Aktyvus vyras yra įsitikinęs, kad kalbant apie emigrantus, svarbiausi ne patys jų pasiekimai profesinėje srityje, bet tai, kokį jie indėlį atneša Lietuvai.
„Emigrantų indėlis, jei pažiūrėtume į praeitį, visada buvo didelis – pradedant tuo, kad tarp Atkuriamojo Seimo narių buvo išeivių, baigiant nepriklausomybės atgavimu ir tokiomis asmenybėmis kaip prezidentas Valdas Adamkus, Stasys Lozoraitis, Jonas Kronkaitis ar Kazys Bobelis.
Be to, labai daug emigrantų dalyvauja neformaliuose judėjimuose, apie kuriuos mes girdime mažiau. Jie visaip prisideda prie pagalbos Lietuvai mokslinėje, kultūrinėje, sportinėje ar komercinėje veikloje. Nesutikau lietuvio, kuris nepasakytų, kad Lietuva jam svarbi ir jis nori būti jos piliečiu“, – apibendrino Marius.
