Prieš keletą savaičių Druskininkų verslo klubo atstovai įteikė Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui neįprastą dokumentą – pusseptinto tūkstančio druskininkiečių parašų patvirtintą prašymą sudaryti Seime specialiąją tyrimo komisiją. Pagal pas mus galiojančias tradicijas, gyventojų parašai renkami ir pristatomi aukščiausioms šalies institucijoms tais atvejais, kai norima gauti valstybės finansavimą svarbiems regiono objektams ar skundžiamasi vietos valdžios savivale arba prašoma kokių nors lengvatų.
Druskininkiečių prašymas, o tiksliau – pilietinis reikalavimas – visai kitokio pobūdžio. Tokio prašymo šalies valdžia, ko gero, dar nebuvo gavusi. Pusė Druskininkų gyventojų, pasirašiusių peticiją, nori išsiaiškinti, kodėl kurorto vadovams trukdoma dirbti, kodėl kasmet įvairios teisėsaugos institucijos šiame mieste bando ieškoti nuodėmių, kodėl per nepilną dešimtmetį dėl pačių netikėčiausių dalykų Druskininkams pradėta per 40 ikiteisminių tyrimų?
Nors toks gyventojų kreipimasis į Seimo pirmininką yra unikalus, neturintis analogų, tačiau akivazdu, jog jis subrendo ne per vienerius metus – žmonės turi teisę žinoti, kodėl ir kas nori visai Lietuvai įteigti, jog Druskininkai – „ korupcijos zona“, kas yra tikrieji ikiteisminių tyrimų prieš Druskininkus užsakovai ir vykdytojai.
Suprantama, tokių klausimų druskininkiečiams nekiltų, jei bent vienas ikiteisminis tyrimas būtų peraugęs į sėkmingai pasibaigusį teismo procesą su nubaustais kaltininkais ir išaiškintais nusidėjėliais. Deja, viskas vyksta pagal tą patį „burbulo“ scenarijų – pirmiausia sulaikomas įtariamasis, pateikiami greituoju būdu sukurpti įtarimai, teisėsaugos skalikai ištrimituoja užsakovui ir visai Lietuvai apie sėkmingą operaciją, tauta pasipiktina blogiečiais. Ir ... viskas! Po kurio laiko paaiškėja, jog viskas buvo blefas, įtariamieji išteisinami. Burbulas sprogsta.
Jei taip nutiktų vieną, du kartus, galima būtų į tai numoti ranka, bet kai šitai tampa sistema ir pradeda be padidinamojo stiklo būti matomi šių akcijų užsakovai, o tiksliau – užsakovų ir vykdytojų sistema, valdoma iš aukčiausios valdžios apžvalgos bokštelių, tada jau sunku tylėti. Ir druskininkiečiai prabilo. Tvirtai, principingai, pirmą kartą Lietuvoje.
Po parašų įteikimo Seimo pirmininkui dar nepraėjo nė mėnuo. Yra vilties, jog druskininkiečių balsai nebus nurašyti į makulatūrą, ypač po į viešumą iškilusių prokurorų ir teisėjų skandalo, kai visuomenė į šią kastą ėmė žiūrėti visai kitomis akimis.
Gal Druskininkų persekiojimo problema išssispręs savaime – tuoj pasibaigs Prezidentės, kuri, kas galėtų paneigti, turėjo sąsajų su Druskininkų tyrimais, kadencija, o pagrindinis Druskininkų valdžios „nedorų darbelių“ skundikas Vitalijus Gailius paliko Seimą ir išvyko rinkti skundų į Joniškį. Ir liks Druskininkų liberalai be ryšio.
Vienaip ar kitaip – Druskininkų žmonės pateikė Lietuvai rimtą pilietiškumo ir patriotiškumo savo miestui pamoką. Ir ne vieną – pirmiausia, pirmajame ture meru perrinkdami tendencingos teisėsaugos įtarimais aplipdytą Ričardą Malinauską, o paskui – tūkstančiais parašų reikalaudami ramybės ir teisingumo savo miestui.
Liaudis sako – šuns balsas į dangų neina. Ar šį patarlė galioja ir penkiolika metų Europos Sąjungoje gyvenančioje Lietuvoje? Dar pamatysime.
