Bet tai profesiniai minėjimai, o mūsų Spaudos diena, kuriai šįmet sukako 115 metų, – tautinė šventė, nes ji atspindi ir šiuolaikinės lietuvių tautos ir jos atkurtos Lietuvos valstybės istorinę raidą.
Keturis dešimtmečius trukusi atkakli lietuvių tautos kova už teisę savo gimtąjį žodį rašyti lotynišku raidynu, o ne carinės Rusijos valdžios primesta vadinamąja „graždanka“ – išskirtinis istorinis reiškinys.
Suprantama, lietuviškos spaudos draudimas pristabdė lietuvių švietimo, raštijos ir visos kultūros plėtrą, tačiau, kita vertus, telkė tautą, paskatino atsirasti knygnešių judėjimą.
Į Lietuvą slapta gabenamos lietuviškos knygos, periodinė spauda dar ir išvengė cenzūros, todėl lietuvių spausdintas žodis buvo laisvesnis nei cenzorių kontroliuojama kitų Rusijos imperijos tautų raštija.
Rusijos valdžia visiškai pralaimėjo kovą su lietuviška spauda – iš pradžių dar mėginusi leisti lietuviams knygas „graždanka“, ilgainiui nustojo švaistyti pinigus beviltiškai žlugusiems bandymams primesti mums rusišką raidyną ir taip įgyvendinti Lietuvos rusifikavimo politiką.
Lietuva 1918 metais buvo atkurta remiantis lietuvybės idėja, lietuvių kalba ilgainiui įsivyravusi net ir tarp anksčiau sulenkėjusių gyventojų tapo savotišku valstybės cementu.
Natūralu, kad lietuviai, kai tauta ir valstybė taip stipriai suaugusi su laisva lietuviška spauda, ir šiandien labai jautrūs žodžio laisvei.
Nors Lietuva – demokratinė valstybė, jos Konstitucijos 44-asis straipsnis draudžia cenzūrą ir teigia, kad „valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti informacijos priemonių“, nesiliauja mėginimai suvaržyti žiniasklaidą, pajungti ją savo valiai.
Nuo pastangų įsriegti į įstatymus paslėptą cenzūrą dar pavyksta apsiginti.
Vienas naujausių pavyzdžių – mėginimai, pakeitus Visuomenės informavimo įstatymą, bausti už „dezinformacijos ar kitos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios informacijos sklaidą viešojoje erdvėje“.
Politikų tikslai tik iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti nekalti. Neva į Lietuvos teisę norėta perkelti ES direktyvą, kalbėta apie grėsmes nacionaliniam saugumui, būtinybę gintis nuo Rusijos propagandos, o iš tikrųjų įstatymo pataisos buvo taip suformuluotos, kad akivaizdžiai kyšojo valdžios siekis apsisaugoti nuo žiniasklaidos kritikos.
Būtų draudžiama „skatinti nepasitikėjimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka“.
Nors tokia abstrakti formuluotė atveria plačią erdvę kabinėtis prie valdžią ir politikus kritikuojančių žurnalistų, ją teikė ne tik valdančiųjų, bet ir opozicijos atstovai.
Visuomenei susitelkus pavyko atremti šią ataką prieš žodžio laisvę, bet nereikia turėti iliuzijų – tokie mėginimai kartosis ir ateityje.
Kita vertus, žiniasklaidai didelį pavojų kelia ne vien teisiniai spąstai.
Pirmiausia spauda, kuriai tenka iš naujo ieškoti savo vietos pasaulyje konkuruojant su labai sustiprėjusia internetine žiniasklaida, gali būti pakirsta finansiškai nepalankiomis mokestinėmis sąlygomis.
Plika akimi matyti ir dar viena grėsmė žodžio laisvei – tai žurnalistus tik imituojantys propagandininkai.
Lietuvoje visada buvo politikams tarnaujančių žurnalistų, laidų vedėjų, politologų, režisierių, bet per D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį šis žiniasklaidos vėžiu vadintinas reiškinys itin įžūliai ėmė badyti akis.
Žiniasklaidos papirkinėjimo technologija paprasta: vieniems tiesiog pakišama po nosimi valdžiai naudinga, nors ir neteisinga informacija, kaip atsitiko slaptas pažymas savo patikėtinėms nešiojusiai ir dėl to teistai, bet nuo bausmės išsuktai prezidentės spaudos tarnybos vadovei D.Ulbinaitei, kitiems visada atsukama nugara.
Vieni žurnalistai ar apžvalgininkai būdavo kviečiami į privačius pašnekesius Prezidentūroje, taip jie galėdavo pasijusti išskirtiniais jiems šalies vadovė dalydavo interviu, aišku, iš anksto suderinus jai palankius klausimus, kiti – neprisileidžiami ir per patrankos šūvį.
Kaip manipuliuojama žiniasklaida, parodė ir „Lietuvos ryto“ paviešintas tulpių paštu pramintas šalies vadovės susirašinėjimas su teisiamu ir buvusiu Liberalų sąjūdžio lyderiu E.Masiuliu.
Taip pamažu buvo suburtas prezidentę ir jos remiamas politines jėgas propaguojantis apžvalgininkų choras, kuriam dar nė neprasižiojus jau aišku, kas bus pasakyta.
Tarsi vyšnios ant baigiančios kadenciją D.Grybauskaitės išleistuvių torto – ją nuo pirmųjų žingsnių valdžioje šlovinančio D.Ulvydo dokumentinis filmas, tiksliau – pačios Prezidentūros parengta odė valdovei, bei jos spaudos tarnybos vadovės D.Ulbinaitės netrukus pasirodysianti knyga, kurios liaupsių kupinos ištraukos jau skelbiamos.
Prisiminus, kiek paminklų, filmų, knygų, poemų buvo sukurta J.Stalinui, galima sakyti, kad lietuviški valdžios pataikūnai – tiktai blanki tikrųjų diktatorių svitos parodija.
Vis dėlto žodžio laisvę kaip akį serginčiai Lietuvai ne pakeliui su odžių ir himnų valdžiai kūrėjais.
