Nacionalinė valstybė nėra nacionalistinė, jeigu šiuo žodžiu įvardijama antidemokratiška, netolerantiška ir pan. valstybė. Yra ir kitokių, teigiamų, šios sąvokos aiškinimų.
Nacionalinės valstybės formavosi naujaisiais laikais, pramoninės revoliucijos epochoje, kai sparčiame darbo pasidalijimo procese, atomizuotoje visuomenėje žmones jungiančia grandimi tapo nacionalinis jausmas, susijęs su bendruomenių kultūrine tradicija.
Apie šį daugeliui Europos valstybių itin svarbų laikotarpį parašyta daug protingų knygų, iš kurių paminėčiau įdomią E.Gelnerio studiją „Tautos ir nacionalizmas“, išverstą ir į lietuvių kalbą dar visiškai neatvėsus Sąjūdžio įkarščiui, tarsi primenant nepamiršti vienos svarbiausių mūsų valstybei, išgyvenančiai antrą per šimtmetį prisikėlimą, temų.
Nacionalinio jausmo nesurasi chirurgo skalpeliu žmogaus galvoje – to, ką tarsi miegančią psichikos dalį „tautos šaukliai“ tam tikru metu neva pažadina.
Nacionalinė savimonė formuojasi sudėtingais ir subtiliais žmonių bendravimo kapiliarais sukurdama ypatingą žmonių bendrumo pagrindo suvokimą. Pagrindo, dėl kurio patvarumo išgyvenama ir aukojamasi.
Skirtingais laikotarpiais išryškinami skirtingi dalykai, kurie yra svarbiausi save suvokiant kaip tautos atstovą.
Todėl nekeista, kad XIX a. pabaigoje ir jau einant nepriklausomos Lietuvos keliu didelį vaidmenį vaidino atsigręžimas į didingą savo šalies praeitį. Beje, parašęs žodį didingą iš pradžių norėjau uždėti kabutes.
Kodėl? Ne todėl, kad aš manyčiau, jog ta praeitis ne tokia jau ir didinga. Todėl, kad gyvenu ironiško stiliaus epochoje, kuriame kalbėti pakiliu tonu ir atitinkama leksika net gėda.
O tautinės savimonės ugdytojams ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjams pakylėta nuo žemės kalba atrodė būtent pati tinkamiausia.
Kadangi 2019 metais skirti pirmam Lietuvos prezidentui A.Smetonai paminėti, visai tinka jį ir pacituoti: „Esame pasakę, kad lietuviai skiriasi savo kilme ir praeitimi. Jų, kaipo arijų, kalba prilygsta sanskrito kalbai; jų senovė didinga.
Lietuvos imperija viduramžyje siekė nuo jūros ligi jūros. Tuomet lietuviai stengė sukurti plačią valstybę, o šiandien siekia parodyti savo tautiškas savybes bendrame žmonijos dvasinių gėrybių lobyne. Tai lietuvių pareiga. Ji reikia gražiai atlikti.“
Yra gausybė to paties autoriaus dar pakilesnių tekstų. Ir tai rašo klasikinių ir kitų Europos kalbų mokėtojas „ne su žodynu“, Platono vertėjas, universiteto dėstytojas, tunto žurnalų ir laikraščių redaktorius, pripažintas intelektualas, bene ilgiausiai prieškariu politikoje buvęs žmogus.
Manau, kad nei A.Smetona, nei kiti to laiko visuomenininkai ir politikai nebuvo priimtos stilistikos „aukos“.
Ką kalbėjo, rašė, tuo ir tikėjo. Politikų kalbos nuo autentiško kalbėtojo galvojimo atsiskyrė dabartiniais laikais. Nepričiulbėjęs, neprimelavęs šiais laikais rinkimų nelaimėsi – taip mano didžioji dalis politikų.
Juodosios rinkimų technologijos XX a. pradžioje dar nebuvo išrastos. Dešinieji ir kairieji galėjo ir aukotis už savo idėjas bei skelbiamas vertybes.
Daugiausia dramatiško, o ir tragiško, likimo politikai prieškariu kūrė modernią nacionalinę valstybę, nors ir tampėsi už švarko atlapų dėl kėdės, grūmėsi absurdiškose politinėse kautynėse, bendras rūpinimasis tautos likimu vis dar dominavo.
Skyrėsi nuo dabartinių laikų ir žmonių santykis su valstybe. Galima jį pavadinti ir idealistiniu, nors buvo ir daug nepasitenkinimo, ir didelio masto streikų.
O koks dabartinis politikų ir visuomenės požiūris į Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, likimą? Ar tikrai esame ties savanoriško ištirpimo, nors vertybiniu požiūriu daug kuo artimoje Europos bendrijoje, riba?
Atsakyti vienareikšmiškai į šį klausimą per anksti ir šia tema dar nėra mokslinių tyrimų? Bet kai tie tyrimai atsiras, ar nebus per vėlu?
Kol kas apie Lietuvos ateitį įvairiais jos aspektais galima tiktai spėlioti. Tiesa, šią temą buvo galima paliesti prezidentinių rinkimų debatuose. Deja, to nebuvo.
Savaime suprantama, ekonominės ir socialinės problemos užgožia kultūrines ir dvasines.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas yra laimė ir iššūkis. Tapimas Europos Sąjungos nare yra sėkmė ir išbandymas. Ir be mokslinių įžvalgų buvo aišku, kad žmonės pirmiausia užsiims materialiniais dalykais. Kokie jie – jau išūžtos ausys.
Visa, kas valstybę daro savitą, nesupainiojamą su kitomis, kaip buvo ir tebėra manoma, ateis savaime, o kai esą ekonomiškai gyvensime kaip Skandinavijoje, tai ir reikštis kultūrai nekils jokių problemų.
Be to, primenama, kad ir Europos Sąjunga savo nuostatuose pageidauja kuo didesnio nacionalinio valstybių narių įvairumo, – tai atsispindi, pavyzdžiui, ES žmogaus teisių chartijoje.
Tad ar pavojai nacionaliniam savitumui nelaužiami iš piršto? Ar nėra dainų švenčių, o ir visų kitokių, primenančių didingą praeitį, dabar jau ir šimto metų senumo, minėjimų?
Ar abipus Atlanto negiedame tautos himno tam paskirtą dieną? Dainuoti harmonizuotas liaudies dainas ir šokti vilkint tautiniais rūbais nedraudė ir Sovietų Sąjunga. Jai nelabai ir rūpėjo tai. Svarbiausia jai buvo „naujo žmogaus“, apkamšyto komunizmo statytojo kodeksais, projektas.
O ar turi kitokio nei „tradicinio“ žmogaus projektą sparčiai integruotis ateityje ketinanti Europos Sąjunga?
Atskirų futuristinių sumanymų šiuo klausimu yra ne vienas. Kaip juose derės valstybių narių istorinės tradicijos, ypač religinės nuostatos? Ar tai pamažu turės išnykti? Kaip ir nacionalinės valstybės sąvoka?
