Kaip rodo ankstesnių EP rinkimų patirtis, yra vienas niuansas, šįmet galintis gerokai padidinti šių rinkimų aktyvumą.
Išsigelbėjimas – antras prezidento rinkimų turas
2019 m. Lietuvoje gausūs rinkimais: kovo mėnesį įvyko pirmasis ir antrasis savivaldos rinkimų turai, gegužės 12 d. Lietuvos piliečiai rinks naująjį prezidentą ir balsuos referendumuose, gegužės 26 d. vyks EP rinkimai, o, pirmojo prezidento turo metu nepaaiškėjus nugalėtojui, vyks ir antrasis prezidento rinkimų turas.
Klaipėdos universiteto (KU) profesorius Vaidutis Laurėnas pastebėjo, kad visuomenės elgesį prognozuoti sunku: visuomenė nuo rinkimų gausos gali būti pavargusi, bet lygiai taip pat ji gali ir „užsikurti“ dalyvavimui rinkimuose bei eiti į rinkimus iš inercijos.
„Mes puikiai žinome, kad EP rinkimai visada yra antraeiliai. Jei vyks antras prezidento rinkimų turas, tai gelbės. Bet EP rinkimų atžvilgiu tai bus tik aplinkybių sutapimas: rinkėjai bus suinteresuoti išsiaiškinti santykius su prezidentais ir tai padidins rinkėjų aktyvumo procentą.
Tačiau klausimas, ar dėl kitų vykstančių rinkimų balsuojantys Lietuvos piliečiai skirs papildomą išskirtinį dėmesį EP rinkimams, yra labai abejotinas“, – portalui lrytas.lt teigė V.Laurėnas.
Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas Linas Kojala taip pat prognozavo, kad antrasis prezidento rinkimų turas turėtų pozityvų poveikį balsavimui EP rinkimuose.
„Svarbiausias veiksnys EP rinkimams ir jų aktyvumui yra jų sutapimas su antruoju prezidento rinkimų turu, jei jis, žinoma, įvyks. Mes turime istorinį pavyzdį, kai antrasis prezidento rinkimų turas neįvyko, jo neprireikė ir tuomet rinkiminis aktyvumas siekė nepilnai 21 proc.
Kadangi šiemet yra nemenka tikimybė, kad vyks antrasis turas, tai pozityviai paveiks rinkimų aktyvumą. Tačiau vis tiek išlieka klausimas, kiek žmonių į EP rinkimus ateitų, jeigu vyktų tik EP rinkimai“, – pastebėjimais dalijosi L.Kojala.
Europos kontekste – jokio išskirtinumo
Pasak politologo L.Kojalos, „EP rinkimų praktika Lietuvoje neišsiskiria iš bendro europinio konteksto, kur EP rinkimai, deja, bet yra laikomi antrinės svarbos rinkimais, o į juos balsuoti ateina mažiau žmonių nei į nacionalinius rinkimus“.
Tai, kad susidomėjimas EP rinkimais Lietuvoje menkai tesiskiria nuo Europos rinkėjų balsavimo įpročių, liudija ir rinkiminio aktyvumo statistika.
2004 m. balsavimo EP rinkimuose aktyvumas Lietuvoje buvo 48,38 proc., 2014 m. – 47,35 proc. Rekordiškai mažas aktyvumas fiksuotas 2009 m. Būtent tais metais EP rinkimai nesutapo su antruoju prezidento rinkimų turu, nes per pirmąjį turą buvo išrinkta dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. EP rinkiminis aktyvumas 2009 m. pasiekė vos 20,98 proc.
2004 m., 2009 m. ir 2014 m. vykusiuose EP rinkimuose bendras rinkėjų aktyvumas visos Europos Sąjungos lygiu taip pat neviršijo 50 proc. Aktyvumas siekė atitinkamai 45,47 proc., 42,97 proc., 42,61 proc.
Rinkiminio nuobodulio neišblaškys ir komitetai?
Kovo mėnesį vykusiuose savivaldos rinkimuose sėkmė lydėjo rinkiminius komitetus. Anot politologų, rinkimų komitetai EP rinkimų atveju turi potencialo, tačiau šių rinkimų specifika gerokai skiriasi nuo savivaldos rinkimų, todėl klaidinga būtų tikėtis didelio rinkėjų susidomėjimo komitetais ir manyti, kad komitetų dalyvavimas rinkimuose išblaškys partinėje Lietuvos sistemoje įsivyravusį rinkiminį nuobodulį.
„Savivaldos rinkimai ir jų rezultatai, liudiję rinkimų komitetų sėkmę, atskleidė tam tikrus politinių partijų krizės ženklus. Kai atsirado visuomeniniai rinkimų komitetai, politinės partijos neišvengiamai prarado savo rinkėją. Kol jų nebuvo, rinkėjai rinkosi iš to, kas buvo – iš politinių partijų.
Rinkiminės partijos dėl savo monotonijos yra nebeįdomios rinkėjams: nėra kardinaliai skirtingų alternatyvų, idėjų įvairovės, pažadai panašūs.
Vis tik lyginti komitetų pozicijas EP rinkimuose su savivalda sudėtinga, nes savivaldos rinkimų atveju yra aiškios asmenybės, kurias balsuojantys žmonės pažįsta ir už jas balsuoja. Nesu linkęs manyti, kad komitetai gelbės EP rinkimus ir pritrauks daugiau rinkėjų.
Tikėtina, kad komitetams sudėtinga bus perlipti rinkimų barjerą. Reikia turėti infrastruktūrą, skyrius, veikti per žiniasklaidą. Ne visi rinkėjai dalyvauja socialiniuose tinkluose vykstančioje komunikacijoje, tad neaišku, kiek rinkėjų visos Lietuvos mastu pavyks pritraukti komitetams“, – sakė V.Laurėnas.
Vadovaujantis įstatymuose numatyta rinkimų į EP tvarka, „partijos ar rinkimų komiteto kandidatų sąrašas ar jungtinis kandidatų sąrašas gali gauti Europos Parlamento narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų“.
Svarbus ne tik sėkmės klausimas
Politologas L.Kojala atkreipė dėmesį, kad visuomeninių rinkimų komitetų dalyvavimas EP rinkimuose kelia ne tik su jų sėkme, bet ir su pozicija bendroje EP sudėtyje susijusius klausimus.
„Komitetai yra naujas dalykas, kurio įtakos didėjimas buvo akivaizdus savivaldos rinkimų atveju. Yra šansų, kad kai kurie komitetai gali pasirodyti gana sėkmingai ir EP rinkimuose, bet tokių sėkmės atvejų kaip savivaldos rinkimuose tikėtis tikrai nereikėtų. Nacionaliniu mastu komitetams yra sunkiau pritraukti didelį palaikymą ir peržengti partijų populiarumo ribas, bet potencialo yra.
Tačiau šioje vietoje kyla papildomų klausimų. EP partijos veikia šeimų modeliu – nacionalinių valstybių partijos susilieja į bendras partijų šeimas. Kur komitetai matytų save EP frakcijų kontekste yra didelis ir neatsakytas klausimas“, – situaciją komentavo L.Kojala.
