Iš atsakinėjusių šiomis temomis V.Andriukaitis ir S.Skvernelis (beje, pirmas tarp visų atkurtos nepriklausomybės premjerų pradėjęs žmogišką kalbėjimą su pensininkais) ir buvo tie politikai, už kuriuos turėjo balsuoti gana didelis būrys žmonių tiek kaime, gyvenvietėse, tiek net senėjančiuose miestuose.
Tačiau finalinei kovai buvo pasirinkti asmenys, gal ir nevengiantys pakalbėti apie „vargstančius“, bet realiai tolimi V.Andriukaičio ir S.Skvernelio elektoratui.
Prezidentė D.Grybauskaitė, apie „vargstančius“ dažniausiai kalbėjusi per Kalėdas ir Velykas, tokį balsuotojų sprendimą pavadino brandžiu. Ką galvoti apie didelę dalį visuomenės, kuri keikia socialinėms problemoms abejingus politikus, skundžiasi, mitinguoja, pagaliau išvažiuoja iš Lietuvos, o balsuoja priešingai?
Apie didžiąją Lietuvos kaimynę, keistai, bent jau mūsų požiūriu, pasirenkančią savo valstybės vadovus, dažnai kartojamas posakis: Rusiją protu sunku suprasti. Gal jis tinka ir Lietuvai?
Lietuvos gyventojai ne pirmą kartą stebina politikus. 1992 m. išankstinių rinkimų rezultatai šokiravo Sąjūdį, kuris, dar negana to, prezidentu išrinkus A.Brazauską, ilgai negalėjo atsigauti.
Anuo metu politologai, ramindami pralaimėjusiuosius, rezultatus paaiškino „sovietiniu mentalitetu“ ir kolūkių pirmininkų įtaka. Nors Sąjūdžio pralaimėjimo priežastis buvo paprasta: žmonės sveikino nepriklausomybės atkovojimą, bet ekonomikos „šoko terapija“ daugeliui nepatiko. Tuo kairieji ir pasinaudojo.
S.Skvernelio samprotavimas aiškinant pralaimėjimo priežastis iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas. Nepritarimas jo kandidatūrai, premjero nuomone, reiškia ir nepritarimą jo vadovaujamos Vyriausybės politikai. Ką tokiu atveju reikia daryti? Trauktis ir užleisti vietą kitiems.
Bet jeigu pradėtume objektyviai, be simpatijų ir antipatijų, analizuoti, kas dabartinės Vyriausybės politikoje yra blogai, kad ją reikėtų keisti iš esmės, sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti.
Užsienio politikoje „valstiečiai“ žengia jau anksčiau nutiestu euroatlantiniu keliu. Sunku net įsivaizduoti, kad kas net pyptelėtų kitaip. Santūriai mūsų valdžia elgiasi ir ES, stengdamasi išlaikyti mažiausiai kam nors kliūvančią poziciją. Manau, kad būtent dėl to, kad neatsirastų tarp Lietuvos vadovų akibrokštus mėgstančio politiko, gana mažo rinkėjų palaikymo sulaukė A.Juozaitis.
Vidaus politikoje dabartinė Vyriausybė taip pat nestovi ant bedugnės krašto, daugelis sprendimų, kaip ir anksčiau, yra įprastų visuomeninių debatų lygio. Daugiausia priekaištų iš vartotojų sulaukia sveikatos apsaugos politika. Bet juk galima pakeisti ministrą. Pagaliau tai visų pasaulio valstybių jautriausia politikos dalis.
Didžiausias tiek S.Skvernelio, tiek valdančiųjų nesėkmių šaltinis yra Seimo „tyrimai“, kurie, be tuščių diskusijų ir visų karo prieš visus, nieko daugiau ir nesukūrė. Valdantieji nuteikė prieš save ir žiniasklaidą. Beprasmiška ir S.Skvernelio verbalinė kova su prezidente.
Vis dėlto svarbiausia tiek premjero, tiek jį pasiūliusio į aukščiausią valstybės postą nesėkmės priežastis yra ne dabartinės valdžios nesugebėjimas stovėti prie valstybės vairo, bet neįžvalgi politika. Gal dėl to, kad personalistinė, nekomandinė?
Skirtingos Seimo pirmininko, valstiečių frakcijos vadovo ir premjero nuomonės. Ir vis skirtingesnės. Kyla įtarimas, kad sutarto vieningo požiūrio niekada ir nebuvo.
S.Skverneliui nereikėjo kandidatuoti į prezidentus. Jis nėra nei užsienio politikos formuotojas, nei tarptautinių kontaktų žmogus. Abejoju, kad tokia yra ir I.Šimonytė. Daug Lietuvos gyventojų, net neutralūs valstiečių atžvilgiu, nustebo sprendimu siųsti S.Skvernelį į jam pačiam labai komplikuotą situaciją.
Antra, o gal ir pirma, jau dviejų pagrindinių nesėkmingų valstiečiams rinkimų priežastis yra prasta strategija iškart po rinkimų į Seimą. Niekaip negalėjo apsispręsti, su kuo jie – dešiniaisiais ar kairiaisiais. Su dešiniaisiais dar niekas ilgai nėra išbuvęs. Tai gana didelė specifinė politinė grupė, kurioje bet kuris koalicijos narys yra „svetimšalis“.
Nesukūrė valstiečiai tinkamos „chemijos“ ir su socialdemokratais, dėl politinės patirties stokos nesugebėjo diplomatiškai ir lanksčiai pasielgti, kai socialdemokratų gretose prasidėjo vidiniai sproginėjimai. Toliau pažvelgę į ateitį valstiečiai galėjo ir turėjo surasti sutarimą su kairiaisiais. Su jais, kurių yra nuo seno neblogai organizuota struktūra, būtų laimėję savivaldybėse, o suradę užsienio politikoje įgudusį asmenį (kad ir tą patį V.Andriukaitį) rimtai būtų konkuravę ir prezidento rinkimuose.
Dabar reikia rikiuoti išvadas. Kokios jos?
Pirma. Mano manymu, šiuose rinkimuose žlugo mitas, kad žmonės nesidomi užsienio politika. Galbūt gyventojai ir neturi laiko gilintis į niuansus, bet daugelis jų atskiria, koks asmuo užsienio politikos formuotojo funkcijai tinka, o koks labiau dera Vyriausybės darbui organizuoti. S.Skverneliui nėra ko panikuoti. Nebent jam jau nusibodo vidiniai politiniai žaidimai.
Antra išvada ypač svarbi ateičiai. Gal ir galima ateiti į valdžią susikūrus iš nieko ir tarsi banga užlieti Seimo kėdes bei ministerijas. Deja, kad ir didelės, bangos nuslūgsta. Ant kranto kartu su atneštomis šiukšlėmis lieka tik tuščios ambicijos. Tai ir apie rinkimų komitetus.
