Prezidento rinkimų pirmajame ture ir dviejuose referendumuose (dėl dvigubos pilietybės ir Seimo narių skaičiaus) kauniečiai balsavo aktyviausiai. Prie urnų atėjo per 62 proc. Kauno miesto ir per 61 proc. Kauno rajono gyventojų.
Daugiausia balsuotojų, kaip rodo statistika, pritraukė būtent prezidento rinkimai.
Kodėl kauniečiams išskirtinai rūpėjo, kam atiteks aukščiausias valstybės postas? Ką reiškia pilietinio aktyvumo sprogimas Kaune ir ar didžioji politika pastūmės kauniečius dar labiau rūpintis savo miesto reikalais?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su buvusiu ilgamečiu miesto tarybos nariu, buvusiu įtakingu Kauno socialdemokratų lyderiu, ne kartą dalyvavusiu Seimo ir savivaldos rinkimuose skirtingų partijų sąrašuose, 56 metų technikos mokslų daktaru profesoriumi Gintautu Labanausku.
– Kaip manote, kodėl kauniečiai taip aktyviai atėjo prie balsavimo urnų – gal tikisi, kad išrinktasis prezidentas Kaunui jaus moralinę skolą ir nešykštės paramos svarbiems projektams?
– Nemanau, kad rinkėjai kauniečiai, bent jau dauguma, mąstytų taip supaprastintai ir nesuvoktų, kad prezidentas atsakingas už visą šalį ir jam nedera teikti pirmenybės vienam ar kitam miestui, regionui. Nebent toks sprendimas būtų naudingas visai šaliai.
Taip pat matyti, kad kauniečiai tampa politiškai vis raštingesni ir atskiria, kurie dalykai yra seniūnijų, kurie – miesto mero, miesto valdžios ar Vyriausybės kompetencija. Vis mažiau jų prašymų ir kreipimųsi užverčia aukščiausią šalies asmenį, kaip buvo prieš dešimt ar dar daugiau metų. Kauniečiams tiesiog svarbu pareikšti savo valią ir būti už ją atsakingiems, o ne numoti ranka: et, nebalsuosiu, nieko vis tiek mano balsas nelems.
Tai rodo pilietinę kauniečių brandą. Taip pat tokį aktyvumą, nors gal netiesiogiai, sužadino teigiami procesai Kaune, vadinami sėkmės istorija.
– Anksčiau pagrindiniai balsuotojai buvo vyresnio amžiaus žmonės. Gal dabar jau ir jaunimas atsikratė apolitiškumo, tapo aktyvesnis?
– Kol kas nemačiau rinkėjų statistikos pagal amžiaus grupes, bet tai akivaizdu sprendžiant iš to, kad jaunimas aktyviau dalyvavo ir Seimo rinkimuose, ir net savivaldybių rinkimuose nuo 2015 metų, kai merai pradėti rinkti tiesiogiai.
Tiesa, jaunimo apolitiškumas nebuvo Kaune taip išsikerojęs kaip kituose regionuose. Mat dauguma kauniečių ir patys buvo aktyvūs, ir savo vaikus auklėjo būti patriotais, jausti atsakomybę už savo šalies, miesto likimą. Netgi 2011 metų savivaldos rinkimuose, nors merai dar nebuvo renkami tiesiogiai, Kauno jaunimas dalyvavo palyginti aktyviau už kitų miestų jaunuolius. Jau tada tikėjomės proveržio. Jis tada neįvyko – jo sulaukta vėliau.
Deja, kauniečių jaunimo gretas smarkiai praretino emigracija. Dėl to gaila, nors reikėtų matyti ir kitą šio reiškinio pusę. Tikiuosi, kad Lietuvoje, Kaune, pasiliko geriausia jaunimo dalis.
Man įstrigo vaizdas, matytas kitą dieną po šių prezidento rinkimų. Užsukau su reikalais į Kauno technologijos universitetą. Prasilenkiau su keliais savo buvusiais studentais. Girdžiu, kaip vienas vaikinas pasisako merginai, už kurį kandidatą balsavo, ir klausia: „O tu už kurį?“
Mergina pasakė kito kandidato, konkuravusio su minėtuoju, pavardę. Vaikinas tik nusijuokė ir tarė: „Aš ir maniau, kad tu taip balsuosi!“
Po to juodu ėmė kažką linksmai čiauškėti. Jokio priešiškumo. O prisiminiau pirmuosius prezidento rinkimus po Nepriklausomybės atkūrimo, 1993-iaisiais. Tada Lietuva buvo skilusi į nesutaikomas dešiniųjų ir kairiųjų stovyklas. Pamenu, kelioms dienoms praėjus po rinkimų važiavau iš Kauno į Vilnių autobusu. Tarp dalies keleivių įsiplieskė politinė diskusija. Aplinkui tik ir skambėjo pikti žodžiai: „komunistinė lerva!“, „fašistas smetonbernis!“
O štai po šių prezidento rinkimų už skirtingus kandidatus balsavusieji draugiškai bendrauja toliau. Ką tai reiškia? Labai daug. Tai reiškia, kad atėjo nauja karta, jau atsikračiusi sovietmečio nulemtų politinių klišių, suvokianti demokratijos, laisvės vertybes adekvačiai.
O kalbant apie truputį naujesnius laikus ir kitą rinkimų formatą, savivaldos rinkimus, tikiu, kad Kaune nebepasikartos tai, kas įvyko 2000-aisiais ir dėl ko paskui Kauną ilgai vilkosi paniekos ir patyčių šleifas. Mūsų vaikai jau kitokie, ir mes, vyresnė karta, tapome pakantesni vieni kitiems, vis geriau išlaikome politinės kultūros brandos egzaminą. Tai parodė ir pastarieji prezidento rinkimai.
– Palietėte opią emigracijos temą. Kodėl kauniečiai, nors daugeliui aktuali emigracijos problema, nemažai jų artimųjų išvykę svetur, balsuodami dėl dvigubos pilietybės aktyvumu neišsiskyrė iš kitų miestų, referendumas neįvyko?
– Pirmiausia jau politikos apžvalgininkai ir patys politikos veteranai pastebėjo, kad pasiūlymas dėl dvigubos pilietybės suformuluotas labai neaiškiai, aptakiai. Kas turės teisę į dvigubą pilietybė, o kas – ne? Neaišku.
Prisiminkime ir istoriją. Vieni lietuviai po okupacijos liko Lietuvoje, vilko sovietinės vergijos jungą arba net buvo ištremti. Kiti išvyko į Vakarus, bent jau materialiai jie gyveno geriau. Tiesa, po nepriklausomybės atkūrimo emigrantai teigė, jog juos kankinęs Tėvynės ilgesys ir jie nusipelnė dvigubos pilietybės, bet likusieji Lietuvoje jais nelabai tikėjo... Panaši padėtis ir dabar. Emigrantai teigia, kad juos svetur išvijo skurdas ir padėtis be išeities, o likusieji mano, kad anie tik lieja krokodilo ašaras ir, gavę dvigubą pilietybę, liks lepintis po Kalifornijos ar Ispanijos saule, o gaudami ten geresnius atlyginimus supirks nekilnojamąjį turtą, žemę Lietuvoje.
Tokia prieštaringa padėtis, ir ją išspręsti bus nelengva.
– Dėl Seimo narių skaičiaus kauniečiai taip pat aktyviai nuomonės nereiškė?
– Na, tai buvo populistinių paskatų padiktuotas referendumas. Kauniečiai – gana racionalūs žmonės ir suprato, kad Seimo narių skaičius esmės nepakeis.
