Vakar imta griauti puikioje Klaipėdos vietoje, miškelyje šalia Danės upės, nelegaliai benamio Marselio suręstus lūšnynus.
Vienas šio vyriškio pastatytas pašiūrių kvartalas buvo nugriautas prieš penketą metų, kitas – dar anksčiau. Tad manoma, kad netrukus atsiras naujas lūšnynas.
Išvydęs į savavališkai užimtą maždaug vieno hektaro ploto teritoriją sukančius buldozerius ir policininkus Marselis piktinosi, kad pareigūnai elgiasi savavališkai, nes neturi teismo sprendimo niokoti jo nuosavybę.
Gąsdina, kad turi ginklų
„Mūsų žiniomis, pernai Migracijos tarnyba pratęsė Marseliui leidimą gyventi Lietuvoje.
Nesuvokiama, kokiais kriterijais remiantis taip nuspręsta.
Kaip tai galima vertinti: žmogus ne tik neduoda jokios naudos šaliai, bet ir kenkia jai.
Jis neturi gyvenamosios vietos, negauna jokių pajamų ir nenori dirbti.
Pernai jam buvo suteikta pašalpa, pasiūlyta apsigyventi nakvynės namuose, bet jis nesutinka, mat ten reikės laikytis tvarkos.
Mūsų darbuotojai jau gal tris kartus sulaukė grasinimų – jis ateina į savivaldybę ir bando įrodinėti savo tiesą, terorizuoja žmones, gąsdina, kad turi ginklų ir prireikus gali nušauti.
Pastarąjį kartą teko kviesti apsaugininkus, kad agresyviai nusiteikusį, nešvariais drabužiais vilkintį vyrą išvestų iš pastato“, – pasakojo Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė.
Naują lūšnyną išdavė šunys
Marselis ir dar bene dešimt tokių asmenų prieš penkerius metus glaudėsi Pievų gatvėje – pelkėje susirentė pašiūres, linoleumo gabalais ir senais kilimais nuklojo takus.
Kai lūšnynai buvo nušluoti, sužibo viltis, kad pagaliau viskas nurimo.
Yla iš maišo išlindo visai netikėtai.
Klaipėdiečiai pasiskundė, kad vaikštinėjant pėsčiųjų taku ar važiuojant dviračiu šalia Danės upės juos puldinėja palaidi šunys.
Patikrinus skundus paaiškėjo, kad tie šunys – Marselio, kuris jau naujoje vietoje surentė lūšnynų kvartalą.
Maždaug hektaro ploto teritorijoje iš statybinių atliekų čia suręstos kelios gana tvirtos lūšnos, įrengtas lauko tualetas, pristatyta senų baldų, privilkta gausybė visokiausio šlamšto.
Neatmetama, kad nuomodamas lūšnas likimo broliams Marselis užsidirba pinigų.
Tačiau vakar čia sutiktas benamis sakė, kad jis priglaudžia veltui – iš geros širdies.
Gali įsiplieksti ugnis
„Jis gudrus – pasirinko puikią vietą toliau už miesto, miške, kur pašaliniai retai užsuka.
Jis niokoja gamtą – prisikirto medžių, užtvėrė čia vedantį keliuką, kad niekas neįvažiuotų. O kiek čia visokių atliekų ir šlamšto – kažin ar jiems išvežti pakaks dviejų konteinerių.
Baisiausia, kad bet kurią akimirką gali kilti gaisras, juk maistas gaminamas lauke“, – piktinosi I.Šakalienė.
Kol kas neaišku, kiek pinigų teks pakloti iš miesto biudžeto už savavališkai užstatytos ir šlamštu užverstos teritorijos išvalymą, – tikrai ne vieną tūkstantį eurų. Aišku, dirbti teks keletą dienų.
Jau nusižiūrėjo naują vietą
Ne vieną kartą apie lūšnynų griovimą perspėtas Marselis iš anksto apsvarstė, kaip reikės gyventi ateityje.
Kiek tolėliau, Pakrantės gatvėje, privačius namus turintys klaipėdiečiai pastebėjo, kad jis jau nusižiūrėjo tinkamą vietą ir tempia ten savo brangiausią mantą. Naujoji vieta – vos pora šimtų metrų nuo senosios.
Savivaldybės specialistai artimiausiomis dienomis planuoja ten nuvykti ir iš karto užkirsti kelią nelegaliems sumanymams.
Norėtų namelio ant ratų
„Matote, mane išmeta, palieka likimo valiai, o turėtų rasti sprendimą.
Nėra ko tikėtis iš tokios valdžios. Gal kas padės, gal duos pinigų – tuomet mašiną su nameliu nusipirkčiau ir išvažiuočiau.
Dievas kelią parodytų, aš nesijaudinu.
Blogiu nieko gero nepadarysi. Bet dabar svarbiausia – kur man šiandien nakvoti?“ – vakar piktai kalbėjo Marselis.
Paklaustas, ar nenorėtų grįžti į savo gimtinę, benamis atsakė sovietmečiu buvusios populiarios sovietinės dainos žodžiais: „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Tarybų Sąjunga.“
Pripažinęs, jog kartu su juo namų netenka dar trys čia gyvenę žmonės, garsusis benamis pridūrė, kad jis visą gyvenimą buvęs statytojas, o kitiems patinka griauti.
„Jie neturi teisės šitaip elgtis, kol nepateikė teismo sprendimo. Jie gaus baudą. Jiems tie daiktai – šlamštas, o man – visas gyvenimas. Ir kam mes čia trukdėme? Ar jiems žemės neužtenka?
Pažiūrėkite, kiek žemės aplinkui, – statykite, ką norite. Bet čia vyksta karas“, – rusiškai aiškino Marselis.
Benamis miške nesijausdavo atitrūkęs nuo civilizacijos, svarbiausių naujienų: „Turiu mobilųjį telefoną.
Pasipildęs SIM kortelę gaunu informaciją apie viską, kas mane domina.“
Nepamiršo islamo tradicijų
Pagrindinė iš Tadžikistano kilusio Marselio veikla – miesto gatvėse, kiemuose pastatytuose šiukšlių konteineriuose ieškoti kitiems nereikalingų, bet jam naudingų sendaikčių.
„Nevagiu – ką žmonės išmeta, tą ir pasiimu, dar ir kitiems duodu. Kiek gyvenu, tiek statau sau namus ir juos gražinu“, – kalbėjo benamis.
Vidurinėje Azijoje gyvenęs vyras dar nepamiršo islamo tradicijų: „Ten nenugriausi net prie karalių rūmų ar mečetės pastatytų lūšnų, jeigu varguoliai spėjo jas susiręsti iki saulėtekio.“
Marselis neatmeta galimybės, kad kada nors apsigyvens nakvynės namuose, bet toks laikas esą dar neatėjo: „Visada galiu pasistatyti palapinę kitoje vietoje ir pradėti gyvenimą iš naujo.“
