Mūsų atveju jis šiek tiek garsesnis ir todėl, kad baigėsi ne tik rinkimai į Europos Parlamentą, kuriems tradiciškai, deja, tenka tik antraeilio muzikinio fono vaidmuo, bet ir prezidento rinkimai. Ir nors jie vyko kaip reta korektiškai, kartais netgi šiek tiek nuobodžiai, vis dėlto pripažinkime, jog trejų rinkimų per vieną pavasarį šiek tiek per daug.
Nekėlė šįsyk nei brolis dalgio prieš brolį, nelabai plūdosi net feisbukų dvikovininkai, bet vis tiek, tegu ir nedidelio, mandagaus konflikto plevenimas ore išvargina, ypač kai dar nesame įpratę jo vertinti kaip idėjų kaktomušos, o vis dar bandom, tegu ir vis mažiau ir vis tyliau, tai perleisti į asmeniškumus.
O Europa su palengvėjimu atsiduso todėl, kad populizmo ir nacionalizmo baubas pasirodė esąs ne toks visagalis, kaip visiškai nuoširdžiai jį vaizdavomės rinkimų apylinkių dar neatidarius.
Rekordiniuose pagal aktyvumą Europoje rinkimuose žmonės mieliau rinkosi stabilumą su visais jo trūkumais nei katastrofomis ir saulėlydžiais gąsdinančius plepalistus.
Ir šiuo atveju galime pagrįstai džiaugtis, o gal stebėtis, kad esame tikrai išskirtinėje kompanijoje ES šalių, kuriose katastrofistai visiškai nesugeba rasti auditorijos savo juodoms it plėšiko sapnas vizijoms.
Šio plauko politikams neatidavėme nė vieno mandato mes, portugalai, airiai, maltiečiai ir Liuksemburgo žmonės.
Jei dar pridėsime, kad visi trys pirmaujantys kandidatai į S.Daukanto aikštę irgi buvo aiškiai proeuropietiški, apskritai nebeaišku, iš kur šitas europinis mūsų optimizmas, kai kitur eurofobai nuolat renka nuo dešimtadalio iki trečdalio balsų.
Gal kokia ypatinga genų kombinacija? Ar dar koks nors gamtos reiškinys, panašiai kaip V.Tomaševskio nuolatinis mandatas Europos Parlamente, kuris seniai nustojo būti politologijos ir tapo sociologijos tyrinėjimo objektu?
Tikrovėje viskas yra paprasčiau. Pirmiausia įvairiausių atspalvių populistai Europoje sutaria tiktai vienu klausimu – migracijos. Visais kitais riejasi.
M.Le Pen riejasi dėl laisvos rinkos su vokiečių AfD, italų M.Salvini negali žiūrėti į lenkų PiS ir švedų demokratus dėl Rusijos. Žodžiu, lieka vienintelė bendra tema, kuri Lietuvoje netgi nėra ypač aktuali. Kaip ir nelabai dar pas mus pastebėta klimato kaitos, ant kurios į Europos Parlamentą sėkmingai išjojo žalieji netgi tokiose šalyse, kuriose šios partijos anksčiau likdavo nepastebėtos.
Šalia temos neaktualumo Lietuvos rinkėjams dar prisideda ir mūsų nišinių dešiniųjų nesukalbami charakteriai, charizmos stoka bei absoliutus nesugebėjimas ką nors organizuoti. Pasižiūrėjus, kaip juozaičiai riejasi su radžvilais, o tie su puteikiais, susidaro įspūdis, kad trys vaidingos moterys, tūpusios ant dietos, greičiau susitartų dėl užsakymo oficiantui nei šie tautos gelbėtojai dėl bendrų veiksmų.
Nors teoriškai, kartu, išvien, šiaip ne taip susitarę ir sukandę dantis jie turėtų surinkti tą dešimt procentų. Ir būtų patekę į Europos Parlamentą, ir gal Seime kažkoks vaidmuo šviestųsi. Ir tai jau būtų daugiau nei tokių politikos veteranų kaip G.Kirkilas ar A.Zuokas partijų sekmadienį surankioti balsai, po kurių abiem tikrai turėtų kilti egzistencinis klausimas: o kiek dar verta laikyti savo politinius kioskelius aktyviojoje apyvartoje?
Aišku, vėl grįžtant prie alternatyvinių dešiniųjų, jų euroskepsis yra nevienodas, nes, tiesą sakant, nelabai aišku, kiek radikalūs yra tvarkiečiai, kiek antieuropiniai yra N.Puteikio centristai ir pagaliau ką apskritai galvoja V.Radžvilo sąrašas, jei iš jo programos išbrauksi visus „izmus“ ir kitokius apreiškimus pagal šv.Joną.
Bet, antra vertus, ko gi mums kvaršinti galvą dėl politikos paraštėje vykstančių perturbacijų? Tegul jie patys ieško savo fiasko priežasčių, kaltina parsidavusią žiniasklaidą, nupirktas sociologinių tyrimų bendroves, neteisingą pasaulį ir dar velniai žino ką.
O mes tiesiog pasidžiaukime, kad pagaliau rinkimai baigėsi ir ateina šiokių tokių politinių atostogų metas.
