Du pagrindiniai žaidėjai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir valstiečiai, vis dar prisikabinę „žaliųjų“ pavadinimą, išliks, bet abi šios jėgos pribrendusios didelėms vidinėms permainoms.
Seniai akivaizdu, kad TS-LKD idėjiniu požiūriu susideda iš dviejų dalių – liberalų ir krikščionių demokratų, kuriuos sieja tik visiems žinomos asmenybės. Joms pasitraukus prasidės aiškinimasis, kas yra kas.
Tiesą sakant, vidinė diferenciacija šioje partijoje seniai vyksta, bet partijos vadovybė, skirtingai nuo buvusių dar vieningų socialdemokratų, tai mokėjo slėpti. Jei socialdemokratų autoritetai būtų buvę įžvalgesni, ir jie patylomis galėjo išlaukti, kol nuslūgs „bangavimas“, ir gal net pagaliau sulauktume klasikinės dvipartinės sistemos, tiksliau – dviejų panašių pažiūrų politinių blokų.
Pagrindine kliūtimi tokiai sistemai tapo netikėtai iškilę valstiečiai, iki šiol negalintys apsispręsti, ar jie kairieji, ar dešinieji. Tačiau greitai ir įspūdingai laimėjusiems gyvenimas parodė, kad politika nėra tuščias popieriaus lapas – ką nori, tą ir rašai.
Nors šiuolaikinėje politinėje erdvėje daug panašumo į Browno judesius, vis dėlto egzistuoja tradicijos, taisyklės, dėsningumai. Techninės, tarsi neutralios, „visų gerovei“ dirbančios vyriausybės anksčiau ar vėliau išryškėja esančios tik iliuzija. Kaip, beje, ir nepartiniai valstybių vadovai. Gerai, kad D.Grybauskaitė tą mitą sėkmingai sudaužė.
Tinkamų išvadų iš rinkimų nepadarę valstiečiai, ant politinės scenos užlipę triukšmingai, tokiu pat būdu gali, jau visiems laikams, nuo jos ir nužengti. Po dešimties metų mažai kas prisimins, kad tokie buvo.
Kuria linkme dabartinio hibridinio partinio karo aplinkybėmis valstiečiams judėti norint išlikti? Mano suvokimu, dešinė jiems jau užblokuota. Tačiau ir kitomis kryptimis kelias – ne asfaltas.
Socialdemokratai nenori likti prie suskilusios geldos, spurda, tikriausiai vėl jungsis, ieškos sąjungininkų tarp mažesnių partijų ir rinkimams į Seimą ruošis labai rimtai. Nesnaus ir kita politinių ambicijų turinti visuomenės dalis. Jau ruošiasi burtis Laisvės partija.
Išsigandę pačių liberalų suniokoto žodžio „liberalai“ R.Šimašiaus šalininkai nieko protingesnio nesugebėjo sugalvoti. Tenka pritarti anoniminiams komentarams – o ką, Lietuva vėl okupuota? Iš ko laisvinsimės?
Perskaičius ketinamą visuomenei pateikti programą atrodo, kad laisvinsimės iš A.Verygos pančių. Nebereikės nervingai trypčioti prie kasos aparatų išmušus laikrodžiui alkoholį parduoti draudžiantį laiką? Gal pagaliau liberalai suras save?
Deja, kaip liudija ilgametė tradicija, Lietuvoje partijų steigimas gali baigtis banaliai. Naujos partijos iniciatoriai suranda registracijai reikalingą skaičių žmonių, bet realiai dirbančius galima suskaičiuoti pirštais.
Šiuolaikinės partijos, politiniai judėjimai kuriasi ne iš perskaitytų knygų apie liberalizmą, naujuosius dešiniuosius ar tokius pat kairiuosius, bet iš reikalo reaguoti į realius iššūkius, kurie bendri Europai, o kai kurie ir visam pasauliui. Nedarbas, gilėjanti socialinė atskirtis, robotizacija, žmonių migracija, klimato kaita.
Kas yra „geltonosios liemenės“ Prancūzijoje? Man jie primena luditų, mašinų laužytojų, judėjimą XIX a. pradžioje Anglijoje. Ketvirtoji pramonės revoliucija išlaisvins kūrybinę energiją ir drauge paskatins naujo tipo socialines problemas.
Viena didžiausių Lietuvos jau netolimos ateities problemų – aplinkos apsauga. Prieš keliolika metų JAV viceprezidento, Nobelio taikos premijos laureato A.Gore'o paskelbta „nepatogi tiesa“ apie klimato kaitos, atšilimo padarinius sukrėtė pasaulį ir paskatino susikurti daugybę gamtosauginių judėjimų.
Lietuvos, užgožtos socialinių ir emigracijos problemų, nerimas dėl savo aplinkos, gamtos, ateities dar nepasiekė. Bet jau po penkerių metų tai taps labiausiai aptariama tema. Tai atsispindės ir rinkimuose.
Iššūkis Lietuvai yra ir sparti tautinio identiteto korozija. Gal net didesnė problema nei klimato atšilimas. Lyginant nueitą kelią po 1990 m. Kovo 11-osios su tarpukario laikotarpiu kyla daug klausimų.
Nors nepriklausomą Lietuvą kūrė pirmoji nuo žagrės karta, mąstymu organiškai susijusi su gimtine, tradicijomis ir gamta, tautos prigimties analizei ir jos ateičiai bei kylantiems pavojams skyrė dešimt kartų daugiau dėmesio negu dabar.
Vien studijų pavadinimai ką sako: Vydūnas „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, S.Šalkauskis „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, A.Maceina „Tautinis auklėjimas“, J.Aleksa „Lietuvių tautos likimo klausimu“. Ir marios tautininkų ideologiją palaikančių ir propaguojančių straipsnių periodikoje. Ir jie buvo godžiai skaitomi, tarsi kitų problemų nebūtų.
Po sovietų organizuoto tautos genocido, atkūrus nepriklausomybę, atrodė, kad savaime prisikels ir tautinė problematika. Deja, iš milžiniško šia tema paveldo Sąjūdžio programoje liko tik tautinės mokyklos koncepcija, kuri jau po dešimties metų buvo laikoma vos ne akmens amžiaus reliktu. Dar po dešimtmečio kilo nedidelė diskusija apie identitetą. Ir viskas.
Tiesa, lyg žuvis į ledą Lietuvos ateities klausimu mušasi A.Juozaitis, rinkimų kampanijos metu net savo šalininkų neįtikinęs, kad tai svarbu. O gal iš tikrųjų nei įdomu, nei svarbu? Kur kas patraukliau – išmanūs būdai, kaip tapti turtingam?
Vis dėlto spėju, kad šylant klimatui ir sparčiai tirpstant ledams modernizuota tautininkų ideologija pasirodys jau per ateinančius Seimo rinkimus.
