Prieš dvejus metus šios skyriaus žurnalistas Skirmantas Malinauskas perėjo dirbti į premjero Sauliaus Skvernelio komandą.
Būtent S.Malinauskas iškart ėmė ginti 15min tyrimų skyriaus vadovą Šarūną Černiauską, kai šis pateko į skandalingą istoriją, o jo dešinioji ranka Dovydas Pancerovas buvo priverstas liudyti Specialiųjų tyrimų tarnybai garsiojoje „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje.
Šis žurnalistas buvo apklaustas dėl gautų pajamų iš Laisvės studijų centro, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo susijęs su „MG Baltic“ koncernu. D.Pancerovas iš centro gavo daugiau nei 100 eurų už 2015-ųjų pabaigoje Anykščiuose vestą paskaitą apie padėtį Ukrainos fronte ir ten kovojančių savanorių pilietiškumą.
Paaiškėjo, kad 15min Tyrimų skyriaus darbuotojai šalia savo tiesioginės veiklos – žurnalistikos – nuolat užsiiminėjo ir kitais dalykais.
Klausimų daugiau nei atsakymų
Iš portalo 15min atleisto Tyrimų skyriaus vadovo Š.Černiausko istorijoje – daug neatsakytų klausimų, bet aršiai kitus kritikavęs ir politikų ydų ieškojęs žurnalistas vos paaiškėjus šiai istorijai iškart pradėtas maišyti su žemėmis.
Prezidentė iš Š.Černiausko atėmė valstybinį apdovanojimą, jo veiklą tiria ir Duomenų inspekcija.
Š.Černiausko veikla buvo atsidūrusi ir policijos akiratyje, tačiau šią savaitę pranešta, kad Vilniaus kriminalinės policijos pareigūnai priėmė sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą priėmė. Tokį sprendimą pareigūnai priėmė įvertinę informaciją, jog žurnalistas galėjo neteisėtai rinkti, atskleisti ar panaudoti informaciją apie asmens privatų gyvenimą.
Policija teigia, jog nutarimas priimtas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, kad „baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.
Oficiali Š.Černiausko atleidimo priežastis iš pradžių buvo ta, kad jis „nesilaikė 15min etikos taisyklių, privalomų visiems redakcijos žurnalistams. Pagal jas papildoma atlygintina veikla galima užsiimti tik ją deklaravus ir gavus vadovo leidimą.“
Nepraėjus nė savaitei paaiškėjo daugiau ir 15min redakcija kreipėsi į teisėsaugą, nes, atlikus vidinį tyrimą, paaiškėjo, kad Š.Černiausko veikla galėjo būti nesuderinama ne tik su žurnalisto etika, bet ir su įstatymais.
Žurnalistas darė analizes apie įmones ir viešus asmenis tretiesiems asmenims ir gavo už tai atlygį. Tie „tretieji asmenys“ – komunikacijos agentūra VIP Viešosios informacijos partneriai, kuriai vadovauja Darius Gudelis. O šis, anot Š.Černiausko, 15min žurnalistams atliekant tyrimą, pabandė šantažuoti.
„D.Gudelis mėtė užuominas apie istorijos paviešinimą jam draugiškoje žiniasklaidoje, viską konstruojant taip, neva jo kontora nustojo man mokėti ir todėl ant jo užsiundžiau Tyrimų skyrių. Visi žinome, kad tai netiesa“, – savo feisbuko įraše aiškino Š.Černiauskas.
Ar prisidengė žurnalisto vardu?
Į viešumą kylant vis daugiau detalių, dėmė krito ne tik ant Š.Černiausko – ant visos žurnalistų bendruomenės. Mat kilo įtarimų, kad, naudodamasis savo, kaip žurnalisto, vardu Š.Černiauskas neatlygintinai naudojo ir Registrų centro duomenis.
Būtent Š.Černiauskas buvo vienas aršiausių kovotojų dėl šių duomenų atvėrimo žiniasklaidai, kai, pasikeitus Registrų centro vadovui, nemokama prieiga prie duomenų žurnalistams buvo užverta.
Po teisėsaugos tyrimo paaiškės, ar Š.Černiausko „užklasinė veikla“ nepažeidė įstatymų.
Kitas 15min Tyrimų skyriaus žurnalistas Dovydas Pancerovas, turėjęs pirmumo teisę naudotis STT medžiaga, irgi buvo apklaustas kaip liudininkas, kodėl į jo sąskaitą iš įmonės „Laisvės studijų centras“ sąskaitos buvo pervesta pinigų.
„Laisvės studijų centras“ figūruoja koncerno „MG Baltic“ ir Liberalų sąjūdžio byloje, kurioje buvęs partijos pirmininkas Eligijus Masiulis įtariamas iš šio koncerno gavęs kyšį.
Žurnalistas pinigus iš „Laisvės studijų centro“ gavo už paskaitą Anykščiuose apie pilietiškumą.
Š.Černiauskas savo feisbuko paskyroje guodėsi, kad už savo klaidą jau sumokėjo milžinišką kainą: „Vienu metu tapau šantažo įrankiu ir auka. Nebuvo tai nei išdavystė, nei kyšis. Apsiėmiau papildomą darbą ir pasimoviau ant kabliuko. Kai prireikė, tai buvo panaudota tikrai žemais metodais.“
Prezidentė priežasčių neaiškina
Žurnalistas prarado net prezidentės pasitikėjimą. Dalia Grybauskaitė suskubo išbraukti jai uoliai tarnavusį Š.Černiauską iš valstybės apdovanotųjų sąrašo, pažeminus apdovanotojo vardą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu Š. Černiauskas buvo apdovanotas 2018 m. vasario 15 d.
Prezidentės spaudos tarnyba plačiau nepaaiškino tokio skuboto sprendimo motyvų, nors teisėsauga dėl Š.Černiausko veiklos išvadų dar nepateikė.
„Remiantis Konstitucija ir Valstybės apdovanojimų įstatymu, Prezidento diskrecija (teisė veikti savo nuožiūra – Red.) yra skirti valstybės apdovanojimus Lietuvai nusipelniusiems žmonėms, taip pat išbraukti iš apdovanotųjų sąrašo asmenis, kurių veika žemina apdovanotojo vardą“, – rašoma prezidentės spaudos tarnybos atsakyme lrytas.lt.
Buvęs ilgametis Prezidentūros kanceliarijos vadovas Andrius Meškauskas irgi teigia, kad prezidentė turi teisę pati nuspręsti, kam skirti ir iš ko atimti apdovanojimus.
Prezidentūros kanclerio pareigas A.Meškauskas ėjo daugiau kaip 11 metų. Jis dirbo ir su prezidentu Algirdu Brazausku, ir per pirmąją Valdo Adamkaus kadenciją, ir per tuos metus, kai valstybės vadovas buvo Rolandas Paksas, ir prie laikinojo prezidento Artūro Paulausko.
„Kad apdovanojimas atimtas taip greitai – itin retas atvejis. Bet prezidentas turi teisę, ką nori apdovanoti ir iš ko nori atimti apdovanojimą. Įstatymas jam leidžia tai daryti. Jei atėmė, vadinasi, tokia prezidentės valia. Nedrįstu sakyti, kad Š.Černiausko istorija įrodyta ar neįrodyta. Bet, manau, prezidentė turi priežasčių taip elgtis“, – teigė A.Meškauskas.
Nereikėtų skubėti smerkti
O advokatės Liudvikos Meškauskaitės nuomone, prezidentė vis dėlto turėtų pagrįsti savo motyvus, nes visuomenė turi teisę juos žinoti.
Kita vertus, anot L.Meškauskaitės, Š.Černiausko istorija tokia miglota ir joje tiek neatskleistų detalių, kad, joms paaiškėjus, žurnalistas gali sėsti ir į teisiamųjų suolą.
– Kaip vertinate žurnalisto Š.Černiausko istoriją? – paklausiau L.Meškauskaitės.
– Redakcija dėl Š.Černiausko veiklos net kreipėsi į teisėsaugą. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad informaciją jis rinko kitais tikslais, o ne atlikdamas žurnalisto darbą. Informacijos rinkimas apie privatų gyvenimą be teismo sankcijos ir ne pagal įstatymą yra baudžiamasis nusikaltimas.
Baudžiamojo kodekso 167 straipsnis reglamentuoja neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, o 168 straipsnis – neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ir panaudojimą.
Nežinant visų detalių, lengva žmogų pasmerkti. Nereikėtų skubėti smerkti, tačiau vis dėlto tai galėjo būti ir baudžiamosios atsakomybės taikymas.
Pernai metų pabaigoje kilo didžiulis skandalas dėl žurnalistams užvertų Registrų centro duomenų, nes kai kurios žiniasklaidos priemonės juos gaudavo nemokamai. Bet jei ši informacija buvo naudojama neteisėtais tikslais, yra labai gėdinga.
Trūksta aiškių įstatymų
– Š.Černiauskas informaciją rinko D.Gudelio vadovaujamos komunikacijos agentūros VIP Viešosios informacijos partneriai užsakymu. Ar komunikacijos ir viešųjų ryšių agentūros turi teisę rinkti informaciją apie tam tikrus asmenis?
– Bėda ta, kad šios agentūros yra pilkojoje zonoje – jų veikla Lietuvoje neapibrėžta įstatymu.
Žurnalistai turi savireguliavimo sistemą – Žurnalistų etikos kodeksą. Be to, yra Visuomenės informavimo įstatymas. Tačiau komunikacijos ar viešųjų ryšių agentūros neturi Viešųjų ryšių įstatymo.
Toms agentūros galioja kiti Lietuvos įstatymai. Tarkime, viešųjų ryšių agentūra pagal Visuomenės informavimo įstatymą turėtų būti laikoma informacijos rengėja. Bet Lietuvoje toks reglamentavimas dar nelabai veikia.
Tikiuosi, kad šie reikalai pajudės, nes Kultūros ministerija rengia informacinę sistemą, kurioje turėtų būti surašyti visi viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai. Jei viešųjų ryšių agentūros atsiskleis kaip visuomenės informavimo priemonės, jei bus sukurta teisinė bazė ir atsiras Viešųjų ryšių įstatymas, tada tos agentūros pastrauks iš pilkosios zonos.
Man teko turėti bylą su verslo struktūromis. Viešųjų ryšių agentūra ten nusiplovė rankas, pasakiusi, kad ji veikė kaip paštininkė – tik perdavė informaciją. Agentūra galėjo taip pasielgti, nes teisiškai nereglamentuota, kaip reikėtų vertinti tokių agentūrų parengtą informaciją.
Visuomenės informavimo įstatyme nėra straipsnių, skirtų išskirtinai viešųjų ryšių agentūroms. Juk viešųjų ryšių agentūros mėgsta dirbti pagal savo pačių sukurtą legendą. O Visuomenės informavimo įstatymas numato kitokius darbo principus – teisingumą, tikrovės atitikimą ir panašiai.
Teisė į nekaltumo prezumpciją
– Kaip vertinate, kad prezidentė nepraėjus nė savaitei po Š.Černiausko istorijos paviešinimo, atėmė iš šio žurnalisto jam skirtą valstybinį apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį?
– Esu labai kategoriška: nors niekada nebūsiu prezidentė, bet vis dėlto jei ja būčiau, niekada neapdovanočiau dirbančių žurnalistų. Apdovanoti galima tik tuos, kurie jau pensijoje. Tarkime, už gyvenimo nuopelnus.
Bet aktyvus žurnalistas turi būti demokratinės visuomenės sarginis šuo. Jis turi matyti viską, ką blogai daro politikai. O jį apdovanoti, reiškia – bandyti papirkti. Ankstesniame Žurnalistų etikos kodekse net buvo įrašyta, kad žurnalistai neturi būti apdovanojami.
Bet jei žurnalistas jau apdovanotas ir staiga atimi iš jo medalį, irgi keista. Logiška apdovanojimą atimti, jei žmogus padarė ką nors bloga. Bet Š.Černiauskas vis dėlto turi teisę į nekaltumo prezumpciją. Turi būti koks nors teisinis aiškumas, ką bloga jis padarė. Šis aspektas man truputį bado akis.
Neabejoju, kad prezidentė žino daugiau, kad, matyt, ši istorija išties rimta, bet visuomenei liko neaišku.
