„Gyvenime yra tokios situacijos, kai nėra paprastų klausimų ir paprastų atsakymų“, – filosofiškai dėstė premjeras.
Iš tiesų, pastarosiomis savaitėmis tokių situacijų buvo ne viena.
Jau naktį iš sekmadienio į pirmadienį, kai šalis išsirinko naują prezidentą G.Nausėdą ir naujuosius europarlamentarus, ėmė atrodyti, kad valstiečių valdžia arba subyrėjusi, arba tuoj subyrės.
S.Skvernelis laidė užuominas apie pasitraukimą iš valstiečių stovyklos su kitais nepartiniais, taip pat ragino partiją atsinaujinti, o Ramūnui Karbauskiui pasitikrinti pasitikėjimą.
Tapo akivaizdu ir tai, kad premjeras yra pasiryžęs kontratakuoti – pabandyti nustumti R.Karbauskį nuo partijos ir valstybės valdžios svertų. O kartu atkeršyti valstiečių vedliui už vienasmeniškus išpuolius, kai šis grasino saviškius išvesti iš valdžios, jei nebus laimėti prezidento ir Europos Parlamento (EP) rinkimai.
R.Karbauskis, kuris tuo metu atrodė lyg nesavas, pripažino kitą faktą, kuris buvo toks pats akivaizdus kaip ir G.Nausėdos pergalė ar S.Skvernelio nesėkmė jau pirmajame ture – gavę du EP mandatus ir likę treti po konservatorių ir socialdemokratų valstiečiai pralaimėjo.
Valstiečių pasirodymą kovoje dėl EP dar labiau paryškino antruoju numeriu sąraše įrašytas ir ten likęs legendinis krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Jau prieš rinkimus demonstravęs, jog esąs atsitiktinis kandidatas, jis atsisakė rinkėjų jam įteikto mandato.
Iškart pažiro įtarimų, kad krepšinio žvaigždės kandidatavimas buvo iš anksto valstiečių suplanuota rinkėjų apgaulė.
Kad ir kaip būtų, visos šios savaitės politinės darbotvarkės klausimas buvo, ar S.Skvernelis lieka poste ir ar išlieka visa dabartinė valdžia.
R.Karbauskis mėgino demonstruoti, kad jau atsigavo, ir net tyčiotis iš visų aiškindamas, jog partija laimėjo „visus“ rinkimus. Be to, jis vengė atsakyti, ar vis dėlto mėgins pasitikrinti pasitikėjimą partijoje aiškindamas, kad tokiems klausimams išvis nėra pagrindo.
Tuo metu S.Skvernelis mėgino stiprinti spaudimą.
Premjero komandos nariai iš pradžių užkulisiuose, o po to ir viešai prabilo, jog būtent S.Skvernelis turi tapti partijos vedliu, nes per rinkimus įrodė esantis vienintelis tikras politinis lyderis ne tik valstiečių gretose, bet ir visame centro kairės sparne.
Skambėjo perspėjimai, jog jei viskas liks po senovei, o R.Karbauskis toliau vairuos partiją iš Seimo Kultūros komiteto pirmininko kėdės, kitų metų parlamento rinkimuose valstiečių gali laukti dar skaudesnis pralaimėjimas.
Vyriausybės vadovo šalininkai badė pirštais ir į konservatorius, ir į socialdemokratus, kurie esą atsinaujina, todėl iš jų reikia imti pavyzdį. Ypač – iš konservatorių, kurie svarsto, jog populiari Ingrida Šimonytė galėtų sukurti dabar madingą nepartinį judėjimą, prie kurio prieš Seimo rinkimus su savo kandidatų sąrašu jungtųsi ir dešiniųjų partija.
Taigi esą ir S.Skverneliui reikėtų leisti vadovauti Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, iš esmės ją atnaujinti pritraukiant naujų žmonių.
Kitaip premjeras gali trenkti durimis ir sužlugdyti valstiečius.
Bet čia kirbėdavo esminis klausimas, kurį, matyt, ir sau tylomis, ir galbūt akis į akį pačiam S.Skverneliui kėlė ir R.Karbauskis: kas iš to išėjimo ar atskilimo?
Aišku, tokiu atveju valstiečiai greičiausiai prarastų valdžios kontrolę ir kaip politinė jėga riedėtų žemyn. Tačiau į nežinią, o gal net į politinę pražūtį nertų ir S.Skvernelis.
Todėl tokie scenarijai buvo atmesti, o trečiadienį Vyriausybės rūmuose R.Karbauskis, „socialdarbiečių“ ir „tvarkiečių“ vadovai G.Kirkilas bei R.Žemaitaitis pasirašė memorandumą, pagal kurį šios trys partijos įsipareigoja sudaryti koaliciją, Seime turinčią 69 balsus.
Prisidėjus valdžią dažnai paremiančią Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją susidarytų 77 balsų dauguma.
R.Karbauskis iškart paskelbė, jog premjeru liktų S.Skvernelis.
Tačiau iš karto užvirė košė dėl Seimo pirmininko kėdės.
Mat koalicijos lipdytojai nutarė, kad valstiečiai šį postą perleidžia „socialdarbiečiams“ ir jame V.Pranckietį turėtų pakeisti G.Kirkilas. Kartu R.Karbauskis atsikratytų pastaruoju metu vienu aršiausių jo oponentų tapusio V.Pranckiečio.
Bet Seimo pirmininkas kategoriškai atsisakė trauktis ir išvadino R.Karbauskį partiją skandinančiu autoritaru, kuris pats turi nedelsiant atsistatydinti.
Be to, pasak V.Pranckiečio, slaptame balsavime, kuris vyktų norint jį atstatydinti, valstiečiai pareikštų nepasitikėjimą ne juo, o partijos vadovu.
Neliko skolingas ir R.Karbauskis. Vėl pasityčiojęs iš aplinkoje jau neva nebesiorientuojančio parlamento pirmininko, jis užtraukė savo seną giesmę – esą jeigu nebus atstatydintas V.Pranckietis, neliks nieko kito kaip tiktai paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.
Tačiau toks R.Karbauskio šantažas jau anksčiau ne tik nesuveikė, bet ir buvo žalingas jam pačiam, kai valstiečių frakcija vieningai stojo piestu prieš vedlio užmačias pasitraukti iš valdžios dėl pralaimėtų rinkimų.
Kita vertus, abejotina, ar tokie maištininkai kaip V.Pranckietis jau turi partijoje ir frakcijoje pakankamą persvarą prieš R.Karbauskį.
Tačiau atrodo, kad šiuo atveju Seimo pirmininkas tikrai sulauks vieningos paramos iš opozicijos, kuriai atsiras dar viena proga įkišti pagalių į valstiečių vežimo ratus.
