Tam prireiks ir valdžios, ir visuomenės pastangų.
Po „Lietuvos ryto“ publikacijos, atskleidusios, kaip, piktnaudžiaujant slapto sekimo priemonėmis, persekiojamas Klaipėdos advokatas A.Surblys, Advokatų tarybos pirmininkas I.Vėgėlė susitiko su generaliniu prokuroru E.Pašiliu ir aptarė galimus pažeidimus šio asmens byloje.
Mažiausiai būtų galima tikėtis, kad specialiųjų tarnybų siautėjimą stabdys E.Pašilis, pats sulaukęs pavaldinių kaltinimų dėl jam artimų asmenų protegavimo prokuratūroje.
Bet dabar, kai jo globėja laikomos D.Grybauskaitės laikas baigia ištiksėti, generalinio prokuroro klausa nusiskundimams neteisėtais veiksmais gali ir pagerėti.
Vienaip arba kitaip, advokato A.Surblio byla – itin pavojingo kriminalinę žvalgybą vykdančių pareigūnų kėsinimosi į žmogaus teises pavyzdys.
Šis advokatas ne kartą sėkmingai gynė teismuose narkotikų prekyba įtariamus asmenis ir jie buvo išteisinti. Bet jokioje demokratinėje šalyje advokatas negali būti kaltinamas už tai, kad jo ginamas asmuo išteisinamas ir byla subliūkšta.
Advokato pareiga – visomis teisinėmis priemonėmis padėti savo ginamajam ir padaryti viską, kas įmanoma jo labui.
Gal A.Surblio klientai ir nebuvo nekaltos avelės, bet jei juos išteisino, vadinasi, per ikiteisminį tyrimą nepavyko surinkti pakankamai įkalčių jiems nuteisti.
Tačiau supykę, kad jų ikiteisminius tyrimus advokatas teismuose sumala į miltus, pareigūnai, matyt, sumanė su juo susidoroti.
Jau vien tokie ketinimai, jei būtų įrodyti, verti baudžiamosios bylos. Bet pavojingiausia tai, kaip lengvai Klaipėdos policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovui pavyko gauti leidimus sekti A.Surblį. Jam pakako surašyti tarnybinį pranešimą, kad advokatas pats gali prekiauti kokainu, ir kreiptis į Generalinę prokuratūrą.
Toliau viskas klostėsi kaip sviestu patepta: jau kitą dieną Generalinės prokuratūros prokuroras, kone žodis žodin perrašęs Klaipėdos policijos pareigūno prašymą, nusiuntė teikimą Šiaulių apygardos teismui leisti įmontuoti garso ir vaizdo įrašymo aparatūrą advokato kontoroje, o po trijų dienų teisėjas leidimą davė.
Pirmiausia krinta į akis tai, kad nei prokuroras, nei teisėjas nepaisė įstatymo reikalavimo, draudžiančio klausytis advokato pokalbių, kol dėl jo veiksmų nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Kitaip sakant, įstatymas buvo apgręžtas – ikiteisminiam tyrimui pradėti reikia įtarimus grindžiančių faktų, o jų nėra, bet tikimasi ką nors nugirsti advokato kabinete ir už to užsikabinus užsukti baudžiamosios bylos mechanizmą.
Neseniai Lietuvą sukrėtusio kelių teisėjų ir advokatų sulaikymo skandalo įaudrintai visuomenei gal ir gali atrodyti, kad tikslas pateisina priemones, nes esą advokatai per kyšininkaujančius teisėjus perka savo ginamiesiems išteisinamuosius nuosprendžius.
Bet tai būtų grynai populistinis, nieko bendra su teise ir teisingumu neturintis požiūris. Gal ir būna, kai advokatai paperka teisingumu linkusius prekiauti pažįstamus teisėjus, bet vargu ar įmanoma, kad Temidės tarnai sutiktų imti kyšį tiesiai iš bylos dalyvių.
Kad ir kaip būtų, paskiri skandalingi faktai – dar ne pretekstas griauti visą teisingumo sistemą. Juk neatsitiktinai advokato ir kliento bendravimo paslaptis laikoma viena pagrindinių teisių, garantuojančių teisingą bylos nagrinėjimą.
Atėjęs pasitarti su advokatu asmuo turi būti įsitikinęs, kad jis gali kalbėtis visiškai atvirai, kad pokalbio detalės nebus panaudotos prieš jį.
Advokato ir kliento pokalbio konfidencialumą būtina apsaugoti ne tik nuo neteisėtų teisėsaugos institucijų ketinimų. Juk gali būti aptariamos ir žmogaus asmeninio gyvenimo ar verslo paslaptys, o įstatymo nepaisančios svetimos ausys ir akys advokato kabinete kelia pavojų, kad tokia informacija bus nutekinta ir taps ginklu piktavalių rankose.
Advokato A.Surblio atvejis parodo, kad Lietuvoje neveikia nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų turintis apsaugoti teisinis mechanizmas. Kriminalinės žvalgybos metodai jam buvo taikomi prisigalvojus įtarimų dėl galimos prekybos narkotikais, numojus ranka į įstatymą.
Tai labai pavojinga visai visuomenei.
Turėdami galimybę net be rimto teisinio pagrindo įtaisyti klausymosi aparatūrą pareigūnai gali nugirsti ir nieko bendra su jų nurodytu sekimo tikslu neturinčių kalbų ir, jomis pasinaudodami, inicijuoti visai kitus tyrimus.
Interviu „Lietuvos rytui“ I.Vėgėlė nuogąstavo, kad „tampame visuotinio savo piliečių asmeninio gyvenimo sekimo valstybe“.
Šiuos žodžius patvirtina vienas po kito kylantys slaptų klausymųsi ir sekimų skandalai. Piliečiai jau negali būti tikri, kad jų nesiklauso specialiosios tarnybos netgi kalbėdamiesi su advokatu.
Akivaizdu, kad jei prokurorai lengvai pasirašo slapto sekimo teikimus, šiai savivalei kelią užkirsti turėtų teisėjai. Tačiau tai, kad pareigūnai nuolat leidimus tokiems veiksmams gauna Šiaulių apygardos teisme, kyla įtarimų, kad gal čia yra teisėjų, kaip sakoma, pakabintų ant teisėsaugos kabliuko.
Jei toks ryšys – realus, tai prilygtų teisinę sistemą graužiančiam vėžiui, kurį reikėtų kuo skubiau operuoti.
