Buvo net mėsos parduotuvė, į kurią mėsos atveždavo du kartus per savaitę ir moterys stovėdavo eilėje (vyrai stovėdavo eilėje tik prie alaus ir kapinių).
Bet svarbiausia – buvo knygynas. Net ir prie jo žmonės kartais stovėdavo eilėse. Knygynas seniai uždarytas, panašiai nutiko ir kituose miesteliuose – knygynus pakeitė televizorius.
Ar jis patenkina mūsų vidaus poreikius, sąmoningumo siekius? Nežinau, nelygu, ką žiūrėsi ir ką pamatysi.
Bet man svarbiau kaita – tai, kad anksčiau net mažuose miesteliuose buvo atskirta viršus ir apačia, priekis ir galas. Dabar viską pakeitė daugiafunkcės šėryklos. Pokyčiai.
Pagalvokim apie žmogų, kuriam dabar per penkiasdešimt ar daugiau. Jis visą gyvenimą girdėjo, kad, pavyzdžiui, homoseksualumas yra iškrypimas, o dabar per televizorių mato moterį su vyro barzda...
O kur dar trečioji lytis?! Anksčiau tokie žmonės būdavo cirko programose, dabar – pasaulinės žvaigždės.
Nesvarstysiu, ar tai teisinga, ar ne, mane domina žmogus, kuris turi perprogramuoti vidaus pasaulį pagal išorinius reikalavimus, tie reikalavimai greitai kinta, ir žmogui ima važiuoti stogas, nes prisitaikyti prie to reikia daug laiko, o kartais – visai neįmanoma. („The New York Times Magazine“ neseniai skelbė straipsnį apie naująjį antisemitizmą Vokietijoje: išoriškai problema išspręsta, bet vidinės žmonių struktūros labai atkaklios.)
Taip ir su gėjais bei kitais -izmais. Be to, niekas dorai nepaaiškina, jog vertybė – ne lytinė orientacija, vertybė – artimo meilė, tai yra idėja, kad sąmoningas žmogus turėtų mylėti ar bent būti pakantus visoms pasaulio būtybėms.
Tai nelengva, ir dėl to žmonės žudosi – dėl pokyčių, dėl to, kad išorinis pasaulis visiškai nebeatitinka vidinių struktūrų, kurios lemia žmogaus elgesį ir mąstymą.
Mat kultūra ir sąmoningumas – tokie dalykai, kurie yra ugdomi, puoselėjami, o ne nuleidžiami iš viršaus.
Tarkime, mūsų kultūrinė tradicija pastaruosius šimtą metų labai stengėsi įtvirtinti valstybingumo, lietuvių kalbos, istorijos ir kitų su tapatybe susijusių vaizdinių statusą (viduramžių mitologija, kunigaikščių, ypač Vytauto, kultas, S.Dariaus ir S.Girėno, Sibiro tremtinių, pasipriešinimo kovotojų vaidmuo ir t.t.), mes labai stengėmės pagaliau išlįsti iš Lenkijos ir Rusijos šešėlio, nebebūti kažkokia neaiški pakraščio teritorija, tapti tikra valstybe su visais jai būdingais priedais.
Bet štai ištiko Europos Sąjunga, ir visas tapatybės paketas tampa vėl antraeilis, mes vėl esame didelės struktūros sraigtelis, pakraščio teritorija – atsiranda sutrikimas, pasipriešinimas, euroskepticizmas.
Kultūrininkai įpratę manyti, jog rinkos ekonomikai nerūpi klausimai apie būties esmę ir prasmę, kad ekonomika kultūrą vertina tik materialaus naudingumo aspektu.
Nežinau, kaip iš tiesų yra. Nebežinau, nes daugelis anksčiau vartotų sąvokų dabar jau svarstytinos, abejotinos, nebepatikimos.
Bet tokia mano tapatybė, tokia vidinė matrica, kad ir kaip norėčiau išsisukti, negaliu neigti, kad kaip tik kultūra formuoja mūsų sąmoningumą, kaip tik kultūros tradicija padeda mums atpažinti mūsų prigimtyje slypinčius instinktus, kultūra (ar sąmoningumas) leidžia mums atpažinti skirtumą tarp gėrio ir blogio, nes jų pavidalai nuolat kinta, kad dorovė yra individo būdas bendrauti su išoriniu pasauliu...
Bet štai neseniai girdėjau, kad neoliberalizmas nesupranta, kas yra dorovė, arba dora yra tai, kas naudinga materialiai.
G.Petkevičaitės-Bitės prisiminimuose radau įdomų teiginį, esą V.Kudirka, šiaip jau nemėgęs klerikalų, tikėjimo kritikams sakydavęs: ką duosite liaudžiai vietoj tikybos?
Neapleidžia jausmas, kad šiam vargstančiam posovietiniam žmogui kažko nebuvo duota.
Iš kultūros, iš tėvų ir senelių jis perėmė tam tikrus (nebūtinai teisingus!) vaizdinius ir sąvokas, ritualus ir įsijautimus, susijusius su žmogumi ir pasauliu, o naujasis liberalizmas tai atšaukė ir davė nuolaidų kortelę į prekybos centrą, kuris vadinasi „Pasidaryk pats, o jei nepavyks – užsikrušk“. Nieko keista, kad žmonės žudosi.
