Lyg ir suprantama, kad A.Zykas -- japonologas, buvęs Vytauto Didžiojo
universiteto Azijos studijų centro prezidentas, tapęs už investicijų
pritraukimą ir turizmą atsakingos agentūros vadovu, linkęs toliau
purenti savo įprastą daržą -- pritraukti daugiau investicijų iš
turtingos Tolimųjų Rytų šalies ir prisivilioti daugiau turtingų
(lyginant su mūsų šalies pensininkais) turistų iš tos mums mistiškai
atrodančios šalies.
Bet ar Kauno sąsajomis su japonų kultūra galėtume remtis, ar yra
istorinis pagrindas ir ar japonams mes kuo nors įdomūs, kaip ir jie
mums?
Istorinių tradicijų, nors ir ne itin senų, tikrai yra. Jos siejasi su
Ch.Sugihara, tarpukario japonų diplomatu, gelbėjusiu žydus. Sugiharos
namai -- bene vienintelis japoniškas objektas, kuris Kaune labiausiai
domina japonus.
O kaip japonai turistai vertina kauniečių sušines, nes sušiai jau tapo
beveik nacionaliniu lietuvių patiekalu, sunku pasakyti. Nors
kulinarinio aspekto, siekiant skirtingų kultūrų sanglaudos, neturėtume
atmesti. Argi mums, lietuviams, neįdomu būtų kokiame nors Japonijos
miesto restoranėlyje paragauti lietuviškų cepelinų, pagamintų japono
virėjo?
Tačiau sakoma, kad Lietuvoje lankęsi japonų turistai, pamaitinti
didžiuliais Karmėlavos didžkukuliais, juos pavadino "cholesterolio
bombomis", o bombos japonams sužadina panišką šiurpą dar nuo Antrojo
pasaulinio karo laikų.
Taigi tiek, atrodo, to japoniškumo Kaune: Sugiharos namai ir sušinės.
Įdiegti senovinį japonų samurajų paprotį ties kryžkele nukirsti pirmam
sutiktam praeiviui galvą ir už tai likti nebaudžiamam, jei tokiu būdu
būdavo išbandomas naujo kardo aštrumas, atrodytų, pernelyg barbariška.
Kaip ir senovinis paprotys gerti arbatą iš priešo, nukauto prieš pat
patekant saulei, kaukolės.
Be to, Kaune jau senokai nebėra "chebros", kuri mėgdavo panašius
pokštus. Ją priglaudė motina Anglija, jos derlingi braškių laikai ir
jaukūs kalėjimai.
Tiesa, dar intelektualais save laikantys kauniečiai kas trečias yra
skaitęs Haruki Murakami, o kas antras -- Kobo Abe knygas. Ar jau ir
visi ryšiai su japonistika aptarti?
Pasirodo, ne! Dar yra mažai kam žinomas japonų susižavėjimas Kauno
mažąja architektūra. Jei tik inkilus būtų galima vadinti mažąja
architektūra.
Iš tiesų pasakojama, kad maždaug prieš dešimtmetį grupė turistų iš
Japonijos, aplankiusi Sugiharos namus, užsuko į Ąžuolyną ir čia pamatė
gausybę spalvingų įvairių formų inkilų.
Nežinia, ar japoniški inkilai kitokio dizaino, ar jie jų iš viso
negamina, bet kaunietiškais paukščių nameliais japonai buvo sužavėti ir
klausinėjo, kur tokių suvenyrų galima įsigyti.
Štai ir verslo, ir kultūrinių ryšių galimybė: tegul kauniečiai staliai
ir menininkai drožia inkilus, o "Kaunas IN" pasistengia juos
išreklamuoti Japonijoje! Vėliau galima užkabinti ir Singapūro, Kinijos
rinkas. Vienas kitas juanis nepamaišys.
Juolab turime ir tokio perspektyvaus verslo pavyzdį. Neseniai kaunietis
dailininkas T.Norvila-Morfai sukūrė nemažai meniškų inkilų. Nors jie
bus skirti paukščiams perėti, kartu praeiviams primins ir Kauno
architektūrą. Dalis inkilų tapo tiesiog architektūros perlų kopijomis
paukščiams, kituose akcentuojamos konkrečios modernistinės detalės.
"Kaunas didžiuojasi savo prieškario modernizmo laikotarpio pastatais.
Sukurti inkilai su lengvu humoru atkartoja nesunkiai atpažįstamas tokių
žymių Kauno prieškario pastatų kaip Centrinis paštas formas", -- sakė
kūrinio autorius T.Norvila-Morfai.
Visi 10 inkilų įrengti skirtingose miesto vietose. Juos praeiviai gali
pamatyti Laisvės alėjoje, prie Kauko laiptų, funikulieriaus, prie
Radastų gatvėje esančios bibliotekos ir kitose miesto vietose.
Tokius inkilus galima rodyti ir japonams, taip gal sužadintume intrigą
ir dvasingieji japonai pajustų sielų giminystę su praktiškais ir
materijos bei dvasios pusiausvyros pajautą išsiugdžiusiais lietuviais.
Apskritai su paukščiais Laisvės alėjoje, konkrečiai -- su varnomis,
dedasi keisti dalykai. Anksčiau, iki Laisvės alėjos rekonstrukcijos,
gegužę ir birželį atsisėsti ant suoliukų buvo neįmanoma, jie buvo
tirštai padengti varnašūdžiais.
Dabar rekonstruotoje Laisvės alėjos dalyje naujieji suoliukai beveik
švarūs, ant jų drąsiai atsisėda ir mamos su vaikais, ir pailsę
pensininkai.
Kaip čia yra? Nejaugi Kauno varnos tokios kultūringos, kad joms gėda
dergti naujus suoliukus? O gal, kaip spėlioja kai kurie kauniečiai,
varnos bijo griežtumo nestokojančio mero V.Matijošaičio? O gal jis
pažadėjo lesalo iš "Viči" aruodų?
Atsakymas, deja, kur kas paprastesnis: miesto valdžios nurodymu
tvarkdariai dažnai tuos suoliukus nuplauna. Turbūt irgi mero potvarkiu.
Labai teisingas sprendimas. Negi leisime, kad atnaujintą, baltai
tviskančią Laisvės alėją, tiek milijonų remontui paklojus, vėl apdergtų
varnos? Nesulauks!
˙
