Kelias, žinoma, nenaujas. Naujus miestus tuščioje vietoje statė ir savo sostines ten kėlė brazilai, kazachai. Dabar galėsime sakyti: vengrai gali!
Ir estai su suomiais gali. Ėmė ir nutarė nutiesti greitąjį geležinkelį nuo Talino iki Helsinkio, kad vieni kitus pasiektų per pusvalandį. 92 kilometrai, 50 iš jų – po Suomijos įlanka. Koks Lamanšas su savo 38 kilometrais gali prilygti? Net neminiu čia Nikaragvos kanalo ar amerikiečių planuojamų gyvenviečių Marse.
Latviai, turėdami tokį pat geležinkelių tinklą kaip ir lietuviai, keliauja juo 6 kartus daugiau. Ką tai reiškia? Jie keliauja greitesniu, ekologiškesniu, mažiau teršiančiu ir pigesniu transportu.
Ką tik visuomenei jie pristatė visuomeninio transporto koncepciją iki 2030 metų. Tikisi, kad ją įgyvendinus daugumą automobilių savininkų pavyks pervilioti į visuomeninį transportą, kuro didesnioji dalis – bėginis. Pirmenybė planuojant ateities susisiekimą teikiama kelionėms geležinkeliais, o ne autobusais, nes pastarieji pernelyg teršia atmosferą. Pastarųjų maršrutų sumažės beveik penktadaliu.
Neabejoju, kad 2030-aisiais Rygoje jau kursuos miesto traukinukai, apie kuriuos jie, kaip ir mes, svajojo ir kuriuos – kaip ir mes – savo sostinei stengėsi prastumti praėjusio amžiaus antroje pusėje.
Sąmoningai čia nevartoju metro termino, kad neišgąsdinčiau Vilniaus politikų ir valdžios, vis pasvajojančių apie ką nors kuklesnio, nuveikiamo per vieną kadenciją.
Tad nieko nuostabaus, kad kol kaimynai kuria keleivių vežiojimo koncepcijas, mes dalijamės gerąja patirtimi apie paspirtukus ir šaligatvius, samprotaujame apie keliavimo įpročių keitimą ir įvairiomis spalvomis piešiame vis tokias pat siaurokas sostinės gatves. Čia reikėtų priminti, kad Europos sostinėse egzistuoja įvairios transporto rūšys, pradedant vandens transportu ir baigiant metropolitenu, tad ir derinti ten yra ką.
Vilnius su Kišiniovu ir Tirana – vienintelės Europos sostinės, neturinčios bėginio transporto. Šiuo metu ekologiškiausio, greičiausio, patogiausio.
Negaliu atsikratyti minties, kad gyvenu valstybėje, kurios valdžia vengia reikšmingesnių sprendimų.
Vilnius, kurio spūstyse per metus sudeginami apie 1,5 mlrd. eurų (tai – trys sostinės biudžetai), iki 2030-ųjų net neplanuoja greitojo bėginio transporto linijų. Nėra planuose ir Vilniaus-Kauno (arba Pilaitė-Karmėlava) greitojo geležinkelio.
Norėtųsi, kad atsirastų daugiau piliečių, kurie valdžios paklaustų: kodėl? Kodėl ji nedrįsta priimti sprendimų planuoti tokių reikšmingų objektų? Tarp jų ir tokių, kokiais kitos šalys jau seniai naudojasi.
Ko reikia, kad tokie sprendimai būtų priimami – pinigų ar proto? Vaizduotės ar valios? Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso kiekvieno mūsų gyvenimo kokybė.
Nepaklausime, nepareikalausime, tai ir bus kaip futbolo padėtis. Nacionalinė futbolo rinktinė be nacionalinio stadiono. O pergalių juk taip norėtųsi.
