Kas tikėjosi iš paskutinės prezidentės kalbos atviro žvilgsnio į savo politiką, turėjo smarkiai nusivilti – joje to nerasi nė su žiburiu.
Nebuvo ir jausmingesnio dialogo su D.Grybauskaitei valstybės vairą dešimčiai metų patikėjusia tauta – tik baigiamaisiais žodžiais ji padėkojo Lietuvos žmonėms už pasitikėjimą, bet emocijų stokojusi jos kalba atrodė sausa kaip išdžiūvusi pliauska.
Tiesa, šiame pranešime galima įžvelgti šiokių tokių politinio testamento bruožų. Bet tai, ko prezidentė linkėjo iš jos valstybės vairą perimančiam G.Nausėdai, pirmiausia atspindi jos komplikuotus santykius su kitomis valdžios grandimis.
Ji perspėjo savo įpėdinį, kad esą kai kurie politikai svajoja apie tylintį, su viskuo sutinkantį, netrukdantį prezidentą ir, kalbėdama visų žmonių vardu, sakė, kad jie nori jų interesus ir konstitucines bei žmogiškąsias vertybes ginančio vadovo.
Bet ar tokia vadovė buvo D.Grybauskaitė? Visą dešimtmetį ji įrodinėjo, kad labai savotiškai supranta žmonių interesų gynimą, – vis siekė savo viršenybės, žemindama kitus politikus ir net manipuliuodama teisėsaugos pažymomis, nuolat pamokslavo valdantiesiems ir kritikavo Vyriausybę.
Be to, prezidentė ragino būsimąjį šalies vadovą niekaip nekeisti jos užsienio politikos, neatsisakyti jai būdingos labai karingos retorikos Rusijos atžvilgiu.
Šalies vadovė tarsi gėrėjosi savimi, teigdama, kad ne baime ir nuolankumu grįsta mūsų šalies užsienio politika pelno pagarbą Lietuvai, ir tai esą visada atsipirks labiau nei mėginimas kam nors įtikti. Save ji pakylėja į pasaulinės politikos aukštumas sakydama: „Pasaulis jau žino – Lietuvos nepastumdysi.“ Kitaip sakant, nepastumdysi D.Grybauskaitės.
Čia pat pažeriama premjerui S.Skverneliui skirta pikta tirada dėl jo svarstymų, kad Lietuvai reikėtų palaikyti dialogą su Rusija mūsų šaliai svarbiais klausimais ir iš tiesų naiviai skambėjusio Minskui siūlyto vadinamojo „plano chuligano“ dėl Astravo atominės elektrinės.
„Nebrandūs politiniai sprendimai ir pareiškimai dėl bendradarbiavimo su priešiškomis valstybėmis gali tapti šliaužiančiomis grėsmėmis, kurios pavers mus įkaitais, kai reikės rinktis tarp blogai ir pavojinga“, – vanojo premjerą kadenciją baigianti prezidentė.
Vis dėlto greičiau juokingi negu rimti S.Skvernelio siūlymai Minskui buvo tik rinkimų retorika, nekėlusi jokios grėsmės Lietuvai, o jo mintys dėl politinių ryšių palaikymo su Maskva gal ir abejotinos, bet vargu ar nusipelno pasmerkimo, nes, pavyzdžiui, Estijos prezidentė K.Kaljulaid neseniai susitiko su V.Putinu. Ir dangus nesugriuvo.
Todėl kyla klausimas, kam reikia politikos dešimtmetį apibendrinančiai prezidentei taip sureikšminti vienadienius premjero pareiškimus.
Apskritai keista, kad net kelis sykius minėjusi Rusiją prezidentė nieko nepasakė apie Lietuvai labai svarbią strateginę partnerę Lenkiją, o būtent S.Skvernelio iniciatyvos šiek tiek aptirpdė dvišalių santykių ledą, užslinkusį, kai D.Grybauskaitė prezidento poste pakeitė V.Adamkų.
Nutylėti prezidentės kalboje ir santykiai su Baltijos kaimynėmis. Nors mūsų šalys saistomos daugybe saugumo, politinių ir ekonominių ryšių, pastarąjį dešimtmetį buvo juntama, kad stinga nuoširdaus bendravimo tiek dvišaliu, tiek trišaliu lygiu.
Negana to, Latviją D.Grybauskaitė įsigudrino netgi įžeisti nenuvykdama pasveikinti latvių jiems švenčiant savo valstybės šimtmetį.
Užtat prezidentė, tarsi susitapatindama su Lietuva, abstrakčiai gyrėsi, kad mūsų šalis formuoja europinę darbotvarkę, nes turi ką pasiūlyti Europos ateičiai.
Šalies vadovė itin aukštino Lietuvos laimėjimus siekiant energetinės nepriklausomybės, stiprinant kibernetinį saugumą. Tai realūs darbai, bet klausantis prezidentės kalbos atrodė, kad visus nuopelnus ji užrašo sau, nors energetikos projektai – pirmiausia Vyriausybės rūpestis.
Užtat kritikos tiek Vyriausybei, tiek valdančiajai daugumai, tik gal labiau įvilktos į užuominas, buvo per akis ir šiame metiniame pranešime.
Paradoksas – prezidentės kritika valdančiajai daugumai kartais labiau tinka jai pačiai. Tai vikriai nusičiupo valstiečių lyderis R.Karbauskis, ironizavęs, kad šalies vadovės kalboje būta labai daug savikritikos, ir šį požiūrį iliustravęs jos tezėmis apie teisėsaugą.
D.Grybauskaitė, teigdama, kad „daug kartų mėginta įtraukti teisėsaugą į politinius procesus – pasitelkti rinkimų kovai ar karui su oponentais“, sakytum, pirštu pataiko sau į akį. Juk ji vienintelė nuolat manipuliavo visokiomis teisėsaugos pažymomis politinio susidorojimo sumetimais.
Išrinktasis prezidentas G.Nausėda savo pirmtakės pranešime labiausiai pasigedo dėmesio socialinėms problemoms. Ir jis visiškai teisus – negali nestebinti, kad D.Grybauskaitė nė žodžio nepasakė nei apie didžiulės emigracijos grėsmes, nei apie skurdą, nors nebent kurčias negirdi, kad tai labiausiai rūpi Lietuvos žmonėms.
Tik gal nė nevertėjo iš šios prezidentės tikėtis ko nors daugiau nei savigyros, puikavimosi savimi ir kritikos kitiems?
